Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

TREČIA DALIS. GYVENIMAS KRISTUJE

Gentile da Fabriano. Keturių evangelijų iliustracija. Viena (Austrija), Mechitarų kongregacijos biblioteka (Bibliothek der Mechitharisten-Congregation)


Iliustracijoje vaizduojama Paskutinė vakarienė ir Eucharistijos įsteigimas didelės, kilimu išklotos menės viršutiniame aukšte (plg. Mk 14, 15):

„Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 26–28).

Paveiksle Jėzus su apaštalais susibūrę aplink taurės formos stalą. Ant stalo matyti eucharistiniai pavidalai – duona ir vynas. Įmantrios architektūros fone išsiskirianti menė su statiniais ir apskritu tabernakuliu su septyniomis kolonomis simbolizuoja Bažnyčią, eucharistinio Jėzaus buveinę. Reikšminga detalė yra apaštalas Jonas, galvą priglaudęs prie Jėzaus krūtinės (plg. Jn 13, 25). Jis žymi meilės bendrystę, kurią tikinčiajame įgyvendina Eucharistija. Tai mokinio atsakas į Mokytojo kvietimą:

„Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių […]. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje“ (Jn 15, 5. 9–10).

Eucharistija yra bendrystė su Jėzumi ir dvasinis maistas, įsakymų laikytis pašauktą tikintįjį pastiprinantis geroje kasdienėje kovoje:

„Gelbėtojas […] visada ir visiškai yra tuose, kurie jame gyvena; jis rūpinasi visais jų poreikiais, yra jiems viskas ir neleidžia nusukti žvilgsnio į ką nors kitą ar trokšti ko nors kito, o ne jo. Iš tiesų šventiesiems nereikia nieko, išskyrus jį; jis gimdo juos, augina ir maitina, yra jų šviesa ir alsavimas, pats ugdo jų žvilgsnį, pats apšviečia juos ir galiausiai pats pasirodo jų akims. Jis maitina ir kartu pats yra maistas; tai jis duoda gyvybės duonos ir duoda save patį; gyvųjų gyvybė, kvėpuojančiojo kvapsnis, norinčiojo juo apsivilkti drabužis. Be to, jis duoda jėgų eiti ir yra kelias, taip pat poilsio vieta ir pabaiga. Mes – nariai, o jis – galva; ar būtina kovoti? Jis kovoja kartu ir atiduoda pergalę tam, kam suteikiama garbė. Mes nugalėtojai? Vainikas yra jis. Taip jis visur kreipia mūsų mintis į save ir neleidžia mums nusigręžti į ką nors kita nei susižavėti kuo nors kitu […]. Iš to, kas pasakyta, turėtų būti aišku, kad gyvenimas Kristuje ne vien sietinas su ateitimi, bet jau dabar yra jame gyvenančių ir veikiančių šventųjų dėka“ (Mikalojus Kabasilas. Gyvenimas Kristuje, 1. 13–15).

 

 

KBK nuorodos