Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

3 skirsnis. Bažnyčios laikais

2623S-549Sekminių dieną pažado Dvasia buvo išlieta ant mokinių, buvusių „drauge vienoje vietoje“ (Apd 2, 1); Jos laukdami, jie „visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“ (Apd 1, 14). Dvasia, kuri moko Bažnyčią ir jai primena visa, ką Jėzus buvo pasakęs,92 ją ugdys ir maldos gyvenimui.

2624S-548Pirmoje Jeruzalės bendruomenėje tikintieji „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Bažnyčios maldai būdinga tokia seka: ją pagrindžia apaštalų tikėjimas, patvirtina meilė, maitina Eucharistija.

2625S-549Pirmiausia tai maldos, kurių tikintieji klausosi ir kurias skaito Šventajame Rašte, pritaikydami jas dabarčiai, ypač psalmes, kurios įgyvendintos Kristuje.93 Primindama Kristų besimeldžiančiai Bažnyčiai, Šventoji Dvasia drauge jai atveria visą tiesą ir duoda pradžią naujoms formulėms, kuriomis išreiškiamas neišmatuojamas Kristaus slėpinys, veikiantis gyvenime, sakramentuose ir Jo Bažnyčios misijoje. Tos formulės išsirutulioja didžiosiose liturginėse ir dvasinėse tradicijose. Maldų formos, pateikiamos kanoniniuose apaštalų Raštuose, visada liks krikščioniškosios maldos pavyzdys.

I. Laiminimas ir garbinimas

2626S-551Laiminimu išreiškiama krikščioniškosios maldos gelmė: tai Dievo ir žmogaus susitikimas, Dievo dovanojimui ir žmogaus priėmimui vienam kito šaukiantis ir susijungiant. Žmogaus atsakas į Dievo dovanas yra šlovinimo malda: kadangi Dievas laimina, žmogaus širdis savo ruožtu gali atsakyti šlovindama Tą, kuris yra visokio laiminimo šaltinis.

2627S-551Judama dviem pagrindinėmis kryptimis: šlovinimas, vedamas Šventosios Dvasios, per Kristų kyla į Tėvą (Jį šloviname, kad mus palaimino)94; maldaujama Šventosios Dvasios malonės, kuri per Kristų nusileidžia iš Tėvo (Jis mus laimina).95

2628S-552Garbinimas yra pirmiausia žmogaus, suvokusio save kaip kūrinį, laikysena Kūrėjo akivaizdoje. Juo aukštinama mus sukūrusio Viešpaties didybė96 ir mūsų Gelbėtojo nuo pikta visagalybė. Garbindama dvasia suklumpa prieš „Garbės karalių“97 ir pagarbiai nutyla prieš „visada už visa didesnį Dievą“98. Triskart švento ir už visa labiausiai mylėtino Dievo garbinimas pripildo mus nusižeminimo ir teikia tikrumo, kad būsime išklausyti.

II. Prašymo malda

2629S-553Naujajame Testamente yra daug žodžių prašymui reikšti: prašyti, reikalauti, primygtinai kreiptis, maldauti, kviesti, drauge šaukti ir net „kovoti maldomis“99. Vis dėlto įprasčiausias ir parankiausias žodis yra „prašyti“. Prašymo malda yra mūsų suvokto santykio su Dievu išraiška: būdami kūriniai, nesame nei pradžią patys sau davę, nei savo negandų šeimininkai, nei galutinis tikslas patys sau, bet, kaip krikščionys, taip pat žinome, kad, būdami nusidėjėliai, nusigręžiame nuo savo Tėvo. Prašymas jau yra grįžimas pas Jį.

2630S-553Naujajame Testamente nebėra raudų maldos, dažnai aptinkamos Senajame Testamente. Bažnyčios prašymą jau stiprina į prisikėlusį Kristų sudėta viltis, nors mes dar tebelaukiame ir kasdien turime atsiversti. Krikščioniškasis prašymas kyla iš kitų gelmių; šv. Paulius jį vadina dejone: ir kūrinijos, kuri „tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22), ir mūsų, kurie „dejuojame, laukdami [...] mūsų kūno atpirkimo“, nes „esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 23–24); pagaliau tai ir „neišsakomi atodūsiai“ pačios Šventosios Dvasios, kuri „ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26).

2631S-553Prašymas atleisti yra pirmasis prašymo maldos judesys (taip meldžiasi muitininkas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“, Lk 18, 13). Juo pradedama tikra ir tyra malda. Pasitikėjimo kupinas nusižeminimas sugrąžina mus į bendrystės su Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir mūsų tarpusavio bendrystės šviesą:100 tada „gauname iš jo, ko prašome“ (1 Jn 3, 22). Prašymu atleisti pradedama ir Eucharistinė liturgija, ir asmeninė malda.

2632S-553Krikščioniškajame prašyme svarbiausia yra trokšti ir ieškoti ateinančios Dievo karalystės; taip yra mokęs Jėzus.101 Reikia laikytis ir prašymų hierarchijos: iš pradžių melsti Dievo karalystės, po to – ko reikia, kad ją priimtume ir prisidėtume prie jos atėjimo. Apaštalų bendruomenė melsdavosi,102 kad gebėtų bendradarbiauti su Kristaus ir Šventosios Dvasios misija, kuri dabar yra ir Bažnyčios misija. Didžiojo apaštalo šv. Pauliaus malda mums rodo, kaip krikščionių maldą turi gaivinti dieviškasis rūpinimasis visomis Bažnyčiomis.103 Kiekvienas pakrikštytasis malda prisideda prie Dievo karalystės atėjimo.

2633S-553Kas šitaip dalyvauja išganingoje Dievo meilėje, tas supranta, kad maldos objektas gali būti visi poreikiai. Kristus, viską prisiėmęs, kad visus atpirktų, pašlovinamas prašymais, kuriuos Jo vardu siunčiame Tėvui.104 Būdami tuo tikri, Jokūbas105 ir Paulius ragina mus melstis bet kuria proga.106

III. Užtarimo malda

2634S-554Užtarimas yra prašymo malda, suartinanti mus su Jėzaus malda. Jis yra vienintelis visų žmonių, ypač nusidėjėlių, Užtarėjas Tėvui.107 „Todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25). Pati Šventoji Dvasia „užtaria mus“ ir „šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 26–27).

2635S-554Užtarti kitus, prašyti ko nors kitiems nuo Abraomo laikų yra būdinga kiekvienai širdžiai, esančiai santarvėje su Dievo gailestingumu. Bažnyčios laikais krikščionio užtarimas yra Kristaus užtarimo dalis ir šventųjų bendrystės išraiška. Kas meldžiasi užtardamas, žiūri „ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 4), meldžiasi net už tuos, kurie daro jam pikta.108

2636S-554Pirmosios krikščionių bendruomenės nuolat melsdavosi vienos už kitas.109 Šitaip apaštalas Paulius leidžia joms dalyvauti jo Evangelijos tarnyboje110 ir pats jas užtaria.111 Krikščionių užtarimui nėra ribų: jis apima „visus žmones, [...] karalius ir visus valdovus“ (1 Tim 2, 1–2), persekiotojus112, Evangeliją atmetusiuosius113, kad jie būtų išgelbėti.

IV. Dėkojimo malda

2637S-555Bažnyčios maldai būdinga dėkoti; švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia parodo ir vis labiau tampa, kas ji yra. Juk išganydamas Kristus išlaisvina kūriniją iš nuodėmės ir mirties, kad ją iš naujo pašventintų ir sugrąžintų Tėvui ir Jo garbei. Kristaus Kūno narių dėkojimas yra jų Galvos dėkojimo dalis.

2638S-555Kaip ir prašymo maldoje, kiekvienas įvykis ir kiekvienas poreikis gali tapti dėkojimo atnaša. Šv. Pauliaus laiškai dažnai prasideda ir baigiasi dėkojimu, kuris niekada neatskiriamas nuo Viešpaties Jėzaus. „Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (1 Tes 5, 18). „Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami“ (Kol 4, 2).

V. Šlovinimo malda

2639S-556Šlovinimas yra maldos forma, kuria tiesiausiai pripažįstama, kad Dievas yra Dievas. Joje Dievui giedama dėl Jo paties, Jis garbinamas ne dėl to, ką yra padaręs, bet dėl to, kad JIS YRA. Kas šlovina Dievą, dalijasi tyrų širdžių palaima: pirma negu Jį išvys garbėje, myli Jį jau tikėdamas. Šlovinimo maldoje Šventoji Dvasia jungiasi su mūsų dvasia, idant liudytų, jog esame Dievo vaikai;114 Ji liudija vienatiniam Sūnui, kuriame esame įvaikinti ir per kurį garbiname Tėvą. Šlovinimas apima ir kitas maldos formas ir jas siunčia Tam, kuris yra jų šaltinis ir tikslas: tai vienas Dievas, Tėvas, „iš kurio yra visa ir jam esame mes“ (1 Kor 8, 6).

2640S-556Šv. Lukas savo Evangelijoje dažnai mini Kristaus stebuklų sukeltą nuostabą ir šlovinimą; tai jis pabrėžia ir pasakodamas apie apaštalų darbus, kurie iš tiesų yra Šventosios Dvasios darbai: šlovina Jeruzalės bendruomenė115, Petro ir Jono išgydytas luošys116 ir dėl to Dievą šlovinanti minia,117 Pisidijos pagonys „džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį“ (Apd 13, 48).

2641S-556„Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį“ (Ef 5, 19).118 Kaip įkvėptieji Naujojo Testamento autoriai, taip ir pirmosios krikščionių bendruomenės naujaip perskaito Psalmyną ir jomis apgieda Kristaus slėpinį. Kupinos Dvasios naujybės, jos taip pat kuria himnus ir giesmes apie nepaprastą įvykį, kurį Dievas įgyvendino savo Sūnuje: apie Jo Įsikūnijimą, Jo Mirtį, kuri nugalėjo mirtį, apie Prisikėlimą ir Įžengimą į dangų sėstis Tėvo dešinėje.119 Iš šių visos išganymo ekonomijos „stebuklų“ ir kyla doksologija – Dievo šlovinimas.120

2642S-556Tai, „kas turi greitai įvykti“, apreiškiama dangiškosios liturgijos giesmėmis,121 taip pat „liudytojų“ (kankinių)122 užtarimu. Pranašai ir šventieji, visi, kurie buvo žemėje nužudyti, nes liudijo Jėzų,123 didžiulė minia tų, kurie po sunkių vargų pirma mūsų įžengė į dangaus karalystę, gieda šlovės giesmes Sėdinčiajam Soste ir Avinėliui.124 Vienydamasi su jais visais, žemiškoji Bažnyčia taip pat gieda tas giesmes tikėdama ir išgyvendama išmėginimus. Prašymu ir užtarimu reiškiamas tikėjimas viliasi, net nesant jokios vilties, ir dėkoja „šviesybių Tėvui“, nuo kurio nužengia kiekviena tobula dovana iš aukštybių.125 Tad tikėjimas yra tyras šlovinimas.

2643S-556Eucharistija apima ir išreiškia visas maldos formas: ji yra viso Kristaus Kūno „švari atnaša“, aukojama Jo vardui,126 pagal Rytų ir Vakarų tradiciją – „tikroji šlovinimo auka“.

Santrauka

2644S-550Šventoji Dvasia, kuri moko Bažnyčią ir jai primena visa, ką Jėzus buvo pasakęs, rengia ją ir maldos gyvenimui; Ji duoda pradžią vis naujoms išraiškoms, besiskleidžiančioms nuolatinėmis laiminimo, prašymo, užtarimo, dėkojimo ir šlovinimo formomis.

2645S-551Kadangi Dievas laimina, tai ir žmogaus širdis gali šlovinti Tą, kuris yra visokio laiminimo šaltinis.

2646S-553Prašymo maldoje prašome atleidimo, ieškome Dievo karalystės, taip pat meldžiamės dėl kiekvieno teisaus reikalo.

2647S-554Užtarimo maldoje ko nors prašome kitiems. Šiai maldai ribų nėra, ji apima net priešus.

2648S-555Kiekvienas džiaugsmas ir kiekvienas sielvartas, kiekvienas įvykis ir kiekvienas poreikis gali būti dingstis dėkoti. Dėkojimas, būdamas Kristaus dėkojimo dalis, turi užpildyti visą gyvenimą: „Už viską dėkokite“ (1 Tes 5, 18).

2649S-556Visiškai nesavanaudiška šlovinimo malda kyla į Dievą; joje Dievui giedama dėl Jo paties, ir Jis šlovinamas ne dėl to, ką yra padaręs, bet dėl to, kad JIS YRA.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

2623, 2625549. Kaip Bažnyčios maldoje reiškiasi Šventoji Dvasia?

Šventoji Dvasia, vidinė krikščioniškosios maldos Mokytoja, Bažnyčią moko maldos gyvenimo ir leidžia jai vis giliau kontempliuoti neišmatuojamą Kristaus slėpinį ir vienytis su juo. Apaštališkuosiuose ir kanoniniuose Raštuose atskleistos maldos formos visada išlieka krikščioniškosios maldos pavyzdys.

KBKS 549 kontekstas

2623-2624548. Kaip melsdavosi pirmoji Jeruzalės krikščionių bendruomenė?

Apaštalų darbų pradžioje rašoma, kad pirmojoje Jeruzalės bendruomenėje, kurią maldos gyvenimo mokė Šventoji Dvasia, tikintieji „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42).

KBKS 548 kontekstas

2626-2627, 2645551. Kas yra laiminimas?

Laiminimas yra žmogaus atsakas į Dievo dovanas: mes šloviname Visagalį, kuris pirmas mus laimina ir pripildo mus savo dovanomis.

KBKS 551 kontekstas

2628552. Kaip galima apibūdinti garbinimą?

Garbinimas yra žmogaus, pripažįstančio save kūriniu, parpuolimas prieš triskart šventą Kūrėją.

KBKS 552 kontekstas

2629-2633, 2646553. Kokios yra įvairios prašymo maldos formos?

Tai gali būti prašymas atleisti, taip pat nuolankus ir pasitikėjimo kupinas prašymas, susijęs su visomis mūsų reikmėmis, tiek dvasinėmis, tiek medžiaginėmis. Tačiau pirmas trokštinas dalykas yra Karalystės atėjimas.

KBKS 553 kontekstas

2634-2636, 2647554. Kokia yra užtarimo esmė?

Užtarimo esmė – ko nors prašyti dėl kito. Jis mus suartina ir suvienija su Jėzaus malda, kuria jis užtaria Tėvui visus, ypač nusidėjėlius. Užtarimas turi aprėpti ir priešus.

KBKS 554 kontekstas

2637-2638, 2648555. Kada dėkojama Dievui?

Bažnyčia nepaliaujamai dėkoja Dievui, pirmiausia švęsdama Eucharistiją, per kurią Kristus leidžia jai dalyvauti jo paties dėkojime Tėvui. Krikščioniui kiekvienas įvykis tampa dėkojimo dingstimi.

KBKS 555 kontekstas

2639-2643, 2649556. Kas yra šlovinimo malda?

Šlovinimas yra maldos forma, kuria tiesiausiai pripažįstama, kad Dievas yra Dievas. Tai visiškai nesavanaudiška malda; joje Dievui giedama dėl jo paties, ir jis šlovinamas tiesiog dėl to, kad jis yra.

KBKS 556 kontekstas

2643-2644550. Kokios yra pagrindinės krikščioniškosios maldos formos?

Tai laiminimas ir garbinimas, prašymo ir užtarimo malda, dėkojimas ir šlovinimas. Visas maldos formas aprėpia ir išreiškia Eucharistija.

KBKS 550 kontekstas

KBK išnašos

92Plg. Jn 14, 26.

93Plg. Lk 24, 27. 44.

94Plg. Ef 1, 3–14; 2 Kor 1, 3–7; 1 Pt 1, 3–9.

95Plg. 2 Kor 13, 13; Rom 15, 5–6. 13; Ef 6, 23–24.

96Plg. Ps 95, 1–6.

97Plg. Ps 24, 9–10.

98Šv. Augustinas, Enarratio in Psalmum 62, 16: CCL 39, 804 (PL 36, 758).

99Plg. Rom 15, 30; Kol 4, 12.

100Plg. 1 Jn 1, 7 – 2, 2.

101Plg. Mt 6, 10. 33; Lk 11, 2. 13.

102Plg. Apd 6, 6; 13, 3.

103Plg. Rom 10, 1; Ef 1, 16–23; Fil 1, 9–11; Kol 1, 3–6; 4, 3–4. 12.

104Plg. Jn 14, 13.

105Plg. Jok 1, 5–8.

106Plg. Ef 5, 20; Fil 4, 6–7; Kol 3, 16–17; 1 Tes 5, 17–18.

107Plg. Rom 8, 34; 1 Jn 2, 1; 1 Tim 2, 5–8.

108Plg. šv. Steponą, kuris, kaip ir Jėzus, meldėsi už savo budelius: plg. Apd 7, 60; Lk 23, 28. 34.

109Plg. Apd 12, 5; 20, 36; 21, 5; 2 Kor 9, 14.

110Plg. Ef 6, 18–20; Kol 4, 3–4; 1 Tes 5, 25.

111Plg. 2 Tes 1, 11; Kol 1, 3; Fil 1, 3–4.

112Plg. Rom 12, 14.

113Plg. Rom 10, 1.

114Plg. Rom 8, 16.

115Plg. Apd 2, 47.

116Plg. Apd 3, 9.

117Plg. Apd 4, 21.

118Plg. Kol 3, 16.

119Plg. Fil 2, 6–11; Kol 1, 15–20; Ef 5, 14; 1 Tim 3, 16; 6, 15–16; 2 Tim 2, 11–13.

120Plg. Ef 1, 3–14; 3, 20–21; Rom 16, 25–27; Jud 24–25.

121Plg. Apr 4, 8–11; 5, 9–14; 7, 10–12.

122Plg. Apr 6, 10.

123Plg. Apr 18, 24.

124Plg. Apr 19, 1–8.

125Plg. Jok 1, 17.

126Plg. Mal 1, 11.