Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

1 skirsnis. Sakramentalijos

1667S-351„Šventoji Motina Bažnyčia yra įsteigusi sakramentalijas. Tai šventi ženklai, kuriais, panašiai kaip sakramentais, išreiškiamas ir Bažnyčios prašymu gaunamas ypatingas dvasinis poveikis. Sakramentalijomis žmonės parengiami priimti svarbiausią sakramentų poveikį ir pašventinamos įvairios gyvenimo aplinkybės.“1

Būdingi sakramentalijų bruožai

1668S-351Sakramentalijas įsteigė Bažnyčia kai kurioms bažnytinėms tarnyboms, kai kuriems žmogaus gyvenimo būviams, labai įvairioms krikščioniškoji gyvenimo aplinkybėms, taip pat žmogaus naudojamiems daiktams pašventinti. Pagal pastoracinius vyskupų nurodymus jos taip pat gali atsiliepti į ypatingas kurio nors regiono ar laikotarpio krikščionių reikmes, jų savitą kultūrą ir istoriją. Sakramentalija – tai malda, dažnai lydima tam tikro ženklo: rankos uždėjimo, kryžiaus ženklo, Krikštą primenančio pašlakstymo švęstu vandeniu.

1669S-351Sakramentalijų pagrindas yra Krikštu gautoji kunigystė: kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas būti „palaiminimu“2 ir laiminti3. Dėl to kai kuriems palaiminimams gali vadovauti ir pasauliečiai;4 kuo labiau palaiminimas siejasi su bažnytiniu ir sakramentiniu gyvenimu, tuo labiau jam vadovauti paliekama įšventintajam tarnautojui (vyskupui, kunigui, diakonui).5

1670S-351Sakramentalijos neduoda Šventosios Dvasios malonės tokiu būdu kaip sakramentai, tačiau Bažnyčios malda jos parengia gauti malonę ir su ja bendradarbiauti. „Beveik kiekvieną gerai pasirengusių tikinčiųjų gyvenimo įvykį pašventina Dievo malonė, plaukianti iš Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo velykinio slėpinio, iš kurio kyla visa sakramentų ir sakramentalijų galia. Beveik kiekvienas garbingas naudojimasis medžiaginiais dalykais gali būti nukreiptas į žmogaus šventinimą ir Dievo garbinimą.“6

Įvairios sakramentalijų formos

1671S-351Sakramentalijos pirmiausia yra palaiminimai (asmenų, valgio, daiktų, vietų). Kiekvienas palaiminimas – tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų. Dievas Tėvas laimina krikščionis Kristuje „visokeriopa dvasine palaima“ (Ef 1, 3). Todėl Bažnyčia laimina šaukdamasi Jėzaus vardo ir, kaip įprasta, darydama šventą Kristaus kryžiaus ženklą.

1672S-351Kai kurių palaiminimų veikimas tvarus: jais pašvenčiami asmenys Dievui, o daiktai bei vietos paskiriami vien liturginėms reikmėms. Iš teikiamų asmenims palaiminimų – o jų negalima tapatinti su sakramentiniu įšventinimu – minėtini: vienuolyno abato ir abatės palaiminimas, mergelių ir našlių pašventimas, vienuolių įžadų apeigos ir kai kurioms bažnytinėms tarnystėms tinkamų asmenų (lektorių, akolitų, katechetų ir t. t.) palaiminimai. Iš daiktams skiriamų palaiminimų kaip pavyzdį galima paminėti šventųjų aliejų, liturginių indų ir drabužių, varpų ir t. t. dedikavimą ar palaiminimą.

1673S-352Kai Bažnyčia viešai ir autoritetingai Jėzaus Kristaus vardu meldžia, kad asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo piktojo kėslų arba išvaduotas iš jo valdžios, tai vadiname egzorcizmu. Jį atlikdavo Jėzus,7 ir Bažnyčia gavo iš Jo galią ir užduotį išvarinėti demonus.8 Paprasta forma egzorcizmas atliekamas per Krikšto apeigas. Iškilmingą egzorcizmą, vadinamą „didžiuoju“, gali atlikti tiktai kunigas, gavęs vyskupo leidimą. Čia reikia elgtis išmintingai ir griežtai laikytis Bažnyčios nustatytų taisyklių.9 Egzorcizmų tikslas – Jėzaus patikėta Bažnyčiai dvasinė galia išvaryti piktąsias dvasias arba išvaduoti iš jų įtakos. Visai kas kita yra ligos, ypač psichinės, kuriomis rūpintis turi medicinos mokslas. Tad prieš atliekant egzorcizmą svarbu įsitikinti, kad čia susidurta su piktojo buvimu, o ne su liga.

Liaudiškojo pamaldumo praktikos

1674S-353Šalia sakramentinės liturgijos ir sakramentalijų, katechezė turi skirti dėmesio ir įvairioms tikinčiųjų maldingumo formoms bei liaudiškojo pamaldumo apraiškoms. Religinis krikščioniškos liaudies jausmas visais laikais reikšdavosi įvairiomis, sakramentinį Bažnyčios gyvenimą lydinčiomis maldingumo formomis: relikvijų gerbimu, šventovių lankymu, maldingomis kelionėmis, procesijomis, Kryžiaus keliu, religiniais šokiais, rožiniu, medalikėliais ir t. t.10

1675S-353Tos apraiškos yra liturginio Bažnyčios gyvenimo tęsinys, bet jo neatstoja, tačiau jos „turi taip atitikti liturginį laiką, kad derintųsi su šventąja liturgija, iš jos tarsi plauktų ir į ją vestų žmones, nes liturgija savo prigimtimi stovi už jas žymiai aukščiau.“11

1676S-353Būtina gera pastoracinė nuovoka liaudiškajam pamaldumui palaikyti ir puoselėti, o prireikus religiniam jausmui apvalyti ir pataisyti, kad jis remtųsi tomis pamaldumo formomis, kuriomis vis geriau būtų pažįstamas Kristaus slėpinys. Tuo rūpintis ir apie tai spręsti pavesta vyskupams laikantis bendrųjų Bažnyčios nuostatų.12

Liaudiškajame pamaldume iš esmės sukaupiamos vertybės, kuriomis krikščioniška išmintis atsiliepia į svarbiuosius gyvenimo klausimus. Sveika katalikiška liaudies išmintis geba sujungti gyvenimo dalykus; ji kūrybiškai susieja, kas dieviška ir žmogiška, Kristų ir Mariją, dvasią ir kūną, bendruomenę ir jos institucijas, asmenį ir visuomenę, tikėjimą ir tėvynę, protą ir jausmus. Ta išmintis – tai krikščioniškasis humanizmas, kuris tvirtai pabrėžia kiekvieno žmogaus, kaip Dievo vaiko, orumą, deda žmonių brolybės pamatus, moko bendrauti su gamta ir suvokti darbo prasmę, nuteikia gyventi džiugiai ir giedrai, net ir susiduriant su gyvenimo sunkumais. Ta išmintis taip pat yra liaudies nuovokumo pagrindas, evangelinė nuojauta, padedanti spontaniškai suvokti, kada Bažnyčioje tarnaujama Evangelijai ir kada ji nebetenka savo turinio bei esti užgožiama kitų interesų.13

Santrauka

1677S-351Sakramentalijomis vadinami Bažnyčios įsteigti šventi ženklai, kurių tikslas yra parengti žmones gauti sakramentų vaisių ir pašventinti įvairias gyvenimo aplinkybes.

1678S-351Vienos iš svarbiausių sakramentalijų yra palaiminimai. Jais šlovinamas Dievas už Jo darbus ir dovanas, jais Bažnyčia užtaria žmones, kad jie galėtų naudotis Dievo dovanomis pagal Evangelijos dvasią.

1679S-353Be liturgijos, krikščionių gyvenimą gaivina įvairios liaudiškojo pamaldumo formos, turinčios gilias šaknis įvairiose kultūrose. Bažnyčia remia tas liaudiškojo pamaldumo formas, kurios, išreikšdamos evangelinę nuojautą bei žmogiškąją išmintį, praturtina krikščionių gyvenimą, sykiu rūpindamasi, kad jas nušviestų tikėjimo šviesa.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

1667-1672, 1677-1678351. Kas yra sakramentalijos?

Tai Bažnyčios įsteigti šventieji ženklai tam tikroms gyvenimo aplinkybėms pašventinti. Jas sudaro malda, lydima kryžiaus ženklo ir kitų ženklų. Tarp sakramentalijų svarbią vietą užima palaiminimai, kuriais šlovinamas Dievas ir meldžiama jo dovanų, taip pat asmenų bei Dievo kultui skirtų daiktų pašventinimai.

KBKS 351 kontekstas

1673352. Kas yra egzorcizmas?

Egzorcizmas yra Bažnyčios autoritetingas prašymas Jėzaus vardu, kad asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo piktojo poveikio ir išvaduotas iš jo valdžios. Paprastasis egzorcizmas atliekamas per Krikšto apeigas. Iškilmingąjį, vadinamąjį didįjį egzorcizmą gali atlikti tik vyskupo įgaliotas kunigas.

KBKS 352 kontekstas

1674-1676, 1679353. Kokios liaudiškojo pamaldumo formos lydi Bažnyčios sakramentinį gyvenimą?

Krikščioniškosios liaudies religinis jausmas visada reikšdavosi tokiomis įvairiomis Bažnyčios sakramentinį gyvenimą lydinčiomis maldingumo formomis, kaip relikvijų gerbimas, šventovių lankymas, maldininkų kelionės, procesijos, Kryžiaus kelias, rožinis. Bažnyčia apšviečia tikėjimo šviesa ir skatina tikras liaudiškojo maldingumo formas.

KBKS 353 kontekstas

KBK išnašos

1Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 60: AAS 56 (1964) 116; plg. KTK kan. 1166; CCEO can. 867.

2Plg. Pr 12, 2.

3Plg. Lk 6, 28; Rom 12, 14; 1 Pt 3, 9.

4Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 79: AAS 56 (1964) 120; plg. KTK kan. 1168.

5Plg. De Benedictionibus, Praenotanda generalia, 16 et 18, Editio typical, Vatikanas, 1984, p. 13. 14–15.

6Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 61: AAS 56 (1964) 116–117.

7Plg. Mk 1, 25–26.

8Plg. Mk 3, 15; 6, 7. 13; 16, 17.

9Plg. KTK kan. 1172.

10Plg. Nikėjos II Susirinkimas, Definitio de sacris imaginibus: DS 601; Ibid.: DS 603; Tridento Susirinkimas, 25a sesija, Decretum de invocatione, veneratione et reliquiis sanctorum, et sacris imaginibus: DS 1822.

11Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 13: AAS 56 (1964) 103.

12Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Catechesi tradendae, 54: AAS 71 (1979) 1321–1322.

13III generalinė Pietų Amerikos vyskupų konferencija, Puebla. La Evangelización en el presente y en el futuro de América Latina, 448, Bogota, 1979, p. 131; plg. Paulius VI, Apašt. parag. Evangelii nuntiandi, 48: AAS 68 (1976) 37–38.