Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

2 skirsnis. Krikščioniškosios laidotuvės

1680S-354Visų, o ypač įkrikščioninimo sakramentų tikslas yra paskutinės Dievo vaiko Velykos, kurios per mirtį įvesdina jį į dangaus karalystės gyvenimą. Tada išsipildo tai, ką tikėdami su viltimi išpažįstame: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo.“14

I. Paskutinės krikščionio Velykos

1681S-354Krikščioniškąją mirties prasmę nušviečia velykinis Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinys. Kristuje sudėtos visos mūsų viltys. Krikščionis, kuris miršta Jėzuje Kristuje, palieka kūno buveinę ir įsikuria pas Viešpatį.15

1682S-354Mirties dieną krikščioniui baigiasi jo sakramentinis gyvenimas, prasidėjęs naujuoju gimimu per Krikštą, galutinis tampa Šventosios Dvasios patepimu suteiktas „panašumas“ į „Dievo Sūnaus paveikslą“, ir prasideda dalyvavimas Karalystės pokylyje, kurio jis jau yra ragavęs Eucharistijoje, nors jam dar ir reikėtų galutinio išskaistinimo, kad galėtų apsivilkti vestuviniu drabužiu.

1683S-354Bažnyčia, aprūpindama sakramentais, kaip Motina nešė krikščionį savo glėbyje jo žemiškosios kelionės metu, palydi jį ir baigiantis kelionei, kad atiduotų „į Tėvo rankas“. Ji atnašauja Tėvui Kristuje Jo malonės vaiką ir su viltimi it sėklą laidoja žemėje kūną, kuris kelsis garbingas.16 Ši atnaša tobulai švenčiama Eucharistijos auka; iki jos ir po jos atliekami palaiminimai yra sakramentalijos.

II. Laidotuvių apeigos

1684S-355Krikščioniškosios laidotuvės yra Bažnyčios liturginis šventimas. Šiuo savo patarnavimu Bažnyčia nori ir pabrėžti veiksmingą bendrystę su mirusiuoju, ir įtraukti į ją laidoti susirinkusią bendruomenę, skelbdama jai amžinąjį gyvenimą.

1685S-355Įvairios laidotuvių apeigos išreiškia krikščioniškosios mirties velykinį pobūdį ir atitinka kiekvieno regiono aplinką bei tradicijas, netgi parenkant liturginę spalvą.17

1686S-356Romos liturgijos Laidotuvių apeigyne (OEx) pateikiami trys laidotuvių šventimo būdai atsižvelgiant į tai, kur tai vyksta (namuose, bažnyčioje, kapinėse) ir paisant svarbos, kuri tenka šeimai, vietos papročiams, kultūrai ir liaudiškajam pamaldumui. Laidotuvių eiga yra bendra visoms liturginėms tradicijoms. Joje svarbiausi keturi momentai:

1687S-356Priėmimas bendruomenėje. Šventimas pradedamas tikėjimo pasveikinimu. Mirusiojo artimieji pasveikinami „paguodos žodžiu“ (pasak Naujojo Testamento, tai viltį teikianti Šventosios Dvasios jėga18). Melstis susirinkusi bendruomenė taip pat išgirsta „amžinojo gyvenimo žodžius“. Bendruomenės nario mirties (arba mirties metinių bei septintoji ar trisdešimtoji po mirties) diena teikia progą pažvelgti anapus „šio pasaulio“ ir tikinčiųjų mintis pakreipti tikros tikėjimo į prisikėlusį Kristų perspektyvos linkme.

1688S-356Žodžio liturgijai per laidotuves būtina pasirengti ypač rūpestingai, nes tarp laidotuvių dalyvių gali būti tikinčiųjų, retai dalyvaujančių pamaldose, ir mirusiojo draugų nekrikščionių. Ypač homilijoje reikia „vengti gedulinio gražbyliavimo“19, o krikščioniškosios mirties slėpinį nušviesti prisikėlusiojo Kristaus šviesa.

1689S-356Eucharistijos auka. Jei apeigos vyksta bažnyčioje, krikščioniškosios mirties, kaip Velykų tikrovės, centras yra Eucharistija.20 Kaip tik tada Bažnyčia parodo savo veiksmingą bendrystę su mirusiuoju: atnašaudama Tėvui Šventojoje Dvasioje Kristaus mirties ir prisikėlimo auką, ji prašo, kad jos vaikas būtų nuvalytas nuo nuodėmių bei jų padarinių ir švęstų tobulas Velykas dalyvaudamas dangaus karalystės puotoje.21 Per taip švenčiamą Eucharistiją tikinčiųjų bendruomenė, ypač mirusiojo šeima, mokosi gyventi bendrystėje su tuo, kuris „užmigo Viešpatyje“, dalydamasi Kristaus Kūnu, kurio gyvas narys yra mirusysis, ir melsdamasi už jį ir su juo.

1690S-356Atsisveikindama su mirusiuoju, Bažnyčia jį „paveda Dievui“. Tai „paskutinis 'sudie' (su Dievu), kuriuo krikščioniškoji bendruomenė atsisveikina su vienu iš savo narių, prieš išnešdama jo kūną laidoti“22. Bizantijos tradicija tą atsisveikinimą išreiškia mirusiojo pabučiavimu:

Galutinai atsisveikinant „giedama ne tik dėl to, kad jis iškeliavo iš šio pasaulio ir išsiskyrė su mumis, bet ir dėl to, kad išlieka bendrystė ir vienybė. Mirtis anaiptol mūsų neišskiria, nes visi einame tuo pačiu keliu ir susitiksime toje pačioje vietoje. Mes niekada nebūsime išskirti, nes gyvename Kristui ir dabar esame suvienyti su Kristumi, eidami pas Jį. [...] Mes visi drauge būsime Kristuje“23.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

1680-1683354. Koks yra ryšys tarp sakramentų ir krikščionio mirties?

Kristuje mirštantis krikščionis savo žemiškosios egzistencijos pabaigoje pasiekia Krikštu prasidėjusio, Sutvirtinimu sustiprinto ir Eucharistijos kaip išankstinio dalyvavimo dangiškajame pokylyje maitinto naujojo gyvenimo pilnatvę. Krikščionio mirties prasmė atsiskleidžia mūsų vienintelės vilties – Jėzaus Mirties ir Prisikėlimo šviesoje. Kristuje Jėzuje mirštantis krikščionis išeina „įsikurti pas Viešpatį“ (2 Kor 5, 8).

KBKS 354 kontekstas

1684-1685355. Ką išreiškia laidotuvės?

Pagal įvairias apeigas, atitinkančias kiekvieno krašto aplinkybes ir tradicijas, švenčiamos laidotuvės išreiškia prisikėlimo viltyje glūdintį krikščioniškosios mirties velykinį pobūdį ir bendrystės su mirusiuoju jausmą, ypač meldžiantis dėl jo sielos išskaistinimo.

KBKS 355 kontekstas

1686-1690356. Kokie yra pagrindiniai laidotuvių momentai?

Paprastai laidotuves sudaro keturi pagrindiniai momentai: mirusiojo palaikų priėmimas bendruomenėje paguodos ir vilties žodžiais, Žodžio liturgija, Eucharistinė auka ir atsisveikinimas, per kurį mirusiojo siela patikima Dievui, amžinojo gyvenimo šaltiniui, o kūnas, laukiant prisikėlimo, palaidojamas.

KBKS 356 kontekstas

KBK išnašos

14Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

15Plg. 2 Kor 5, 8.

16Plg. 1 Kor 15, 42–44.

17Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 81: AAS 56 (1964) 120.

18Plg. 1 Tes 4, 18.

19Plg. Pirmasis laidojimo būdas, 41, in: Laidotuvių apeigos, Vilnius, 2004, p. 28.

20Plg. Įvadas, 1, in: Laidotuvių apeigos, Vilnius, 2004, p. 7.

21Plg. Pirmasis laidojimo būdas, 56, in: Laidotuvių apeigos, Vilnius, 2004, p. 37.

22Plg. Įvadas, 10, in: Laidotuvių apeigos, Vilnius, 2004, p. 10.

23Šv. Simeonas Tesalonikietis, De ordine sepulturae, 367: PG 155, 685.