Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

6 skirsnis. Šeštas įsakymas

Nesvetimausi (Iš 20, 14).82
Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Nesvetimauk!“ O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi (Mt 5, 27–28).
I. „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė...“ 369-373

2331S-487„Dievas yra meilė ir pats gyvena asmeninės meilės bendrystės slėpiniu. Pagal savo paveikslą kurdamas [...] vyro ir moters prigimtį, Dievas jai suteikė pašaukimą į meilę ir bendrystę, tad ir atsakomybe paženklintą tam galią.“83

„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą [...]; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28). „Kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį panašų į Dievą. Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Kai jie buvo sukurti, jis juos palaimino ir davė jiems vardą Žmonija“ (Pr 5, 1–2).

2332S-487Lytiškumas veikia visą žmogų, jo kūną ir dvasią, ypač jo jausmus, galią mylėti ir gimdyti, o bendresne prasme – gebėjimą užmegzti bendrystės ryšį su kitu žmogumi.

2333S-487Kiekvienas žmogus – ar jis būtų vyras, ar moteris, – turi pripažinti savo lytinę tapatybę ir su ja sutikti. Fiziniai, moraliniai ir dvasiniai jų skirtumai ir vienas kito papildomumas skirti santuokos labui ir šeimos gyvenimui praturtinti. Abiejų sutuoktinių ir visuomenės darna iš dalies priklauso nuo to, kaip vyras ir moteris vienas kitą papildo, kiek yra vienas kito reikalingi ir atrama vienas kitam.

2334S-487„Kurdamas žmogų – vyrą ir moterį, Dievas suteikė jiems abiem vienodą asmeninį kilnumą.“84 „Žmogus yra asmuo, ir tai vienodai tinka tiek vyrui, tiek moteriai, nes abu jie buvo sukurti pagal asmeninio Dievo paveikslą ir panašumą.“85

2335S-487Būdami vienodo kilnumo, abiejų lyčių asmenys, nors ir skirtingu būdu, yra Dievo galybės ir švelnios meilės paveikslai. Santuokinė vyro ir moters vienybė tarsi kūniškai pavaizduoja Kūrėjo dosnumą ir vaisingumą: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Iš tos vienybės kyla visos žmonių kartos.86

2336S-493Jėzus atėjo atkurti pirmykščio kūrinijos tyrumo. Kalno pamoksle Jis griežtai aiškina Dievo planą: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Nesvetimauk!' O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 27–28). Žmogus neturi išskirti, ką Dievas yra sujungęs.87

Pagal Bažnyčios tradiciją šeštu įsakymu aprėpiamas visas žmogaus lytiškumas.

II. Pašaukimas į skaistumą

2337S-488Skaistumas reiškia darnų lytiškumo įtraukimą į žmogaus asmenybę, tad ir vidinę kūninio ir dvasinio žmogaus vienybę. Lytiškumas, iš kurio matyti, jog žmogus priklauso fiziniam ir biologiniam pasauliui, tampa tikrai žmogiška asmens savastimi, kai jis įtraukiamas į vieno asmens santykį su kitu, į visišką ir laiko nesaistomą, abipusį vyro ir moters dovanojimąsi neribotam laikui.

Tad skaistumo dorybė apima žmogaus nepažeistumą ir dovanojimosi visuotinumą.

Asmens vientisumas

2338S-488Skaistus žmogus išsaugo visas jame esančias gyvybės ir meilės jėgas. Toks vientisumas garantuoja asmens vienybę ir prieštarauja bet kam, kas ją žeidžia. Jis nesuderinamas nei su dvejopu gyvenimu, nei su dvejopu kalbėjimu.88

2339S-489Skaistumas moko susitvardyti, vadinasi, ugdo žmogaus laisvę. Alternatyva akivaizdi: arba žmogus apvalo savo aistras ir pasiekia ramybę, arba leidžia joms save pavergti ir tampa nelaimingas.89 „Žmogaus orumas reikalauja, kad jis veiktų sąmoningai ir laisvai rinkdamasis, tai yra pats iš vidaus skatinamas ir įtikinamas, o ne akla vidine paskata arba vien išorine prievarta. Tą orumą žmogus įgyja tuomet, kai, išsivadavęs iš bet kokios aistrų nelaisvės, siekia savo tikslo laisvai, rinkdamasis gėrį ir kruopščiu darbu sėkmingai pasirūpindamas tinkamų priemonių jam pasiekti.“90

2340S-490Kas nori būti ištikimas savo Krikšto pažadams ir atsispirti pagundoms, tas turi imtis atitinkamų priemonių: save pažinti, laikytis esamą padėtį atitinkančios askezės, klausyti Dievo įsakymų, ugdyti moralines dorybes ir ištikimai melstis. „Juk susilaikymo dėka mes susikaupiame ir sugrįžtame ton vienybėn, iš kurios pasklidome į įvairias puses.“91

2341S-490Skaistumo dorybė priklauso pagrindinės susivaldymo dorybės sričiai: toji siekia protingai sutramdyti aistras ir kūno geismus.

2342S-490Savitvarda yra ilgas nuolatinis darbas. Niekada jo negalima laikyti visiškai užbaigtu. Tam prireikia pastangų visais gyvenimo tarpsniais.92 Didesnių pastangų gali prireikti tada, kai formuojasi asmenybė: vaikystėje ir jaunystėje.

2343S-490Skaistumas yra pavaldus augimo dėsniams: tenka pereiti netobulo ir labai dažnai nuodėmei neatsparaus skaistumo pakopas. Dorybingas ir skaistus žmogus „diena iš dienos kuria savo asmenybę gausiais laisvais apsisprendimais; jis pažįsta, myli ir vykdo moralinį gėrį laipsniškai augdamas“93.

2344S-490Skaistumo siekimas yra labai asmeniškas uždavinys; jis apima ir žmogaus pastangas kultūrėti, nes „asmens plėtotė ir pačios visuomenės pažanga priklauso viena nuo antros“94. Skaistumo prielaida yra pagarba žmogaus teisėms, konkrečiai imant – teisei gauti su moraliniu ir dvasiniu žmogaus gyvenimu susijusią informaciją bei auklėjimą.

2345S-490Skaistumas yra moralinė dorybė. Ji taip pat yra Dievo dovana, malonė, Dvasios vaisius.95 Atgimusiems per Krikšto vandenį Šventoji Dvasia duoda jėgos sekti Kristaus tyrumu.96

Visiškas dovanojimasis

2346S-490Meilė yra visų dorybių forma. Jos veikiamas skaistumas tampa savo asmens dovanojimo mokykla. Savitvarda krypsta į dovanojimąsi. Skaisčiai gyvenantis žmogus tampa Dievo ištikimybės ir švelnios meilės liudytoju artimui.

2347S-490Skaistumo dorybė išsiskleidžia draugystėje. Kristaus mokiniui ji nurodo, kaip reikia Juo sekti ir tapti į Jį panašiam; Jis mus išsirinko savo draugais,97 visiškai mums save padovanojo ir leido tapti Jo dievystės dalininkais. Skaistumas – nemarumo pažadas.

Skaistumas ypač pasireiškia draugiškumu artimui. Draugystė, puoselėjama tarp tos pačios ar skirtingos lyties asmenų, yra didelis gėris visiems. Ji veda į dvasinę bendrystę.

Įvairios skaistumo formos

2348S-491Kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas į skaistumą. Krikščionis apsivelka Kristumi,98 kuris yra visokio skaistumo pavyzdys. Visi tikintieji į Kristų yra pašaukti gyventi skaisčiai pagal kiekvieno luomą. Krikšto momentu krikščionis įsipareigoja jausmų skaistumui.

2349S-491„Skaistumu žmonės privalo išsiskirti kiekvienas pagal savo luomą: vieni, davę Dievui mergeliškumo ar pašvęstojo celibato įžadą, kad tuo prakilniu būdu, gyvendami nepadalyta širdimi, galėtų lengviau atsiduoti vienam Dievui; kiti – gyvendami pagal visiems privalomą moralinį įstatymą: vienaip – santuokos sujungti, kitaip – nesusituokę.“99 Susituokusieji pašaukti į santuokinio gyvenimo skaistumą; kiti skaisčiai gyvena susilaikydami:

Mokome, kad skaistumo dorybė yra trejopa: sutuoktinių, našlių ir mergeliškumu gyvenančiųjų. Neaukštiname kurios nors vienos, nutylėdami kitas. Jos visos praturtina Bažnyčios drausmę.100

2350S-491Sužadėtiniai raginami būti skaistūs susilaikydami. Tą išmėginimo laikotarpį jie privalo vertinti kaip progą išmokti abipusės pagarbos ir ištikimybės, turėdami vilties, kad gaus vienas kitą iš Dievo. Vien santuokinei meilei deramo švelnumo apraiškas jie privalo atidėti santuokos metui. Jie turi padėti vienas kitam ugdyti skaistumą.

Nusižengimai skaistumui

2351S-492Gašlumas yra nevaldomas mėgavimasis lytiniu malonumu arba netvarkingas jo geidimas. Lytinis malonumas moraliniu požiūriu yra netvarkingas, kai geidžiamas vien dėl jo paties, atskyrus jį nuo gyvybės pradėjimo ir susivienijimo tikslų.

2352S-492Masturbacija laikytinas valingas lytinių organų dirginimas, siekiant patirti lytinį malonumą. „Sekdami nuolatine tradicija, tiek Bažnyčios Magisteriumas, tiek moralinė tikinčiųjų sąmonė nedvejodami teigia, kad masturbacija yra iš pagrindų labai netvarkingas veiksmas.“ „Išskyrus normalius sutuoktinių santykius, sąmoningas lytinės galios naudojimas, kad ir kokie būtų motyvai, iš esmės prieštarauja jos paskirčiai.“ Tad masturbuojantis lytinio pasimėgavimo ieškoma „apeinant moralinę tvarką atitinkančius lytinius santykius, kuriais, tikros meilės lydimais, pilnatviškai įprasminamas abipusis dovanojimasis ir žmogiškos gyvybės pradėjimas.“101

Norint teisingai spręsti apie moralinę nusižengusio asmens atsakomybę ir teikti atitinkamą pastoracinę pagalbą, reikia atsižvelgti į emocinį nesubrendimą, įpročio jėgą, prislėgtumo būklę ir kitus psichinius bei socialinius veiksnius, kurie moraliniu požiūriu sumažina kaltę ar net daro ją labai nežymią.

2353S-492Paleistuvavimas yra lytinis santykiavimas tarp nesusituokusių vyro ir moters. Jis yra visiškai nesuderinamas su žmogaus kilnumu ir jo lytiškumu, savo prigimtimi skirtu tiek sutuoktinių labui, tiek vaikų gimdymui ir auklėjimui. Kita vertus, paleistuvavimas yra didelis papiktinimas, jei tvirkinami jauni žmonės.

2354S-494Pornografija yra sąmoningas tikrai ar apsimestinai lytinius veiksmus atliekančių asmenų intymios būsenos atskleidimas, siekiant tai parodyti kitiems. Ja nusižengiama skaistumui, nes iškreipiamas santuokinis aktas – intymus sutuoktinių atsidavimas vienas kitam. Pornografija pažemina ja užsiimančius ar besidominčius žmones (aktorius, verslininkus, žiūrovus), nes jie vieni kitiems tampa primityvaus mėgavimosi ir neleistino pasipelnymo objektu. Ir vienus, ir kitus pornografija panardina dirbtinio pasaulio iliuzijose ir yra sunkus nusikaltimas. Viešoji valdžia privalo drausti pornografijos gaminimą ir platinimą.

2355S-492Prostitucija pažemina ja užsiimančio asmens, kuris tampa vien lytinio malonumo objektu kitiems, kilnumą. Kas ja užsiima, sunkiai nusideda sau pačiam: jis paniekina skaistumą, kuriam jį įpareigojo Krikštas, ir suteršia savo kūną – Šventosios Dvasios šventovę.102 Prostitucija yra visuomenės nelaimė. Jos aukomis dažniausiai tampa moterys, bet taip pat ir vyrai, vaikai arba paaugliai (abiem pastaraisiais atvejais nuodėmė padvigubėja dėl papiktinimo). Nors verstis prostitucija yra didelė nuodėmė, kaltę gali sumažinti skurdas, šantažas ir socialinė priespauda.

2356S-492Išprievartavimas yra prievartinis pasikėsinimas į lytinį asmens intymumą. Juo nusižengiama teisingumui ir meilei. Išprievartavimas giliai pažeidžia kiekvieno žmogaus teisę į pagarbą, laisvę, fizinį ir dvasinį vientisumą. Aukai padaroma didelė skriauda, kuri gali išlikti visam gyvenimui. Tai visuomet iš pagrindų nedoras veiksmas. Jis dar nedoresnis, kai tėvai (plg. kraujomaišą) arba auklėtojai išprievartauja jiems patikėtus vaikus.

Skaistumas ir homoseksualizmas

2357S-492Homoseksualūs santykiai esti tarp vyrų arba moterų, jaučiančių išskirtinį arba vyraujantį lytinį potraukį tos pačios lyties asmenims. Skirtingais amžiais ir skirtingose kultūrose homoseksualizmo formų būta labai įvairių. Jų kilmė psichiniu požiūriu tebėra menkai išaiškinta. Bažnyčios tradicija, pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu,103 visada skelbė, kad „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“104. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną. Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir lytiškumą. Jų niekaip negalima pateisinti.

2358S-492Nemažam būriui vyrų ir moterų būdingos giliai įsišaknijusios homoseksualios tendencijos. Toks objektyviai netvarkingas polinkis daugeliui yra sunkus išmėginimas. Su tokiais žmonėmis reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors netinkamai juos atstumti. Tie asmenys yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, o jeigu yra krikščionys, sunkumus, su kuriais gali susidurti dėl savojo polinkio, turi vienyti su Viešpaties kryžiaus auka.

2359S-492Homoseksualūs žmonės pašaukti į skaistumą. Vidinę laisvę ugdančių susitvardymo dorybių, galbūt ir nesavanaudiškos draugystės, taip pat maldos ir sakramentinės malonės padedami, jie gali ir privalo pamažu ir atkakliai siekti krikščioniško tobulumo.

III. Sutuoktinių meilė

2360S-495Lytiškumas orientuotas į santuokinę vyro ir moters meilę. Santuokoje fizinis sutuoktinių suartėjimas tampa jų dvasinės bendrystės ženklu ir laidu. Santuokinis pakrikštytųjų ryšys pašventinamas sakramentu.

2361S-495„Todėl lytiškumas, kuris padeda vyrui ir moteriai atsiduoti vienas kitam sutuoktiniams būdingais ir vien tik jiems skirtais veiksmais, anaiptol nėra grynai biologinis reiškinys, bet glūdi pačiose žmogaus asmenybės gelmėse. Jis tikrai žmogiškas esti tik tada, kai tampa neatskiriama dalimi meilės, kuri vyrą ir moterį besąlygiškai sujungia iki mirties“:105

Tobijas, išlipęs iš lovos, Sarai sakė: „Mylimoji, kelkis. Pasimelskime ir maldaukime savo VIEŠPATĮ, kad būtų mums gailestingas ir mus apsaugotų.“ Ji tad atsikėlė, ir jiedu ėmė melstis, maldaudami, kad būtų apsaugoti. Tobijas pradėjo, tardamas: „Pašlovintas esi tu, mūsų protėvių Dieve [...]. Tu sukūrei Adomą, jam sukūrei jo žmoną Evą, kad būtų jam pagalba ir parama. Iš jų dviejų kilo žmonija. Tu sakei: 'Negera žmogui būti vienam, padarysiu jam bendrininką kaip jį patį'. Dabar tad imu šią savo giminaitę ne dėl gašlumo, bet kilniam tikslui. Suteik, kad mudu rastume gailestingumo ir drauge sulauktume senatvės.“ Ir jiedu abu tarė: „Amen! Amen!“ Tada atsigulė nakčiai (Tob 8, 4–9).

2362S-496„Veiksmai, kuriais sutuoktinių pora glaudžiai ir skaisčiai susijungia, yra garbingi ir orūs. Žmogui išties deramu būdu atlikti, jie ženklina ir ugdo abipusį savęs dovanojimą, kuriuo sutuoktiniai vienas kitą džiaugsmingai ir dėkingai praturtina.“106 Lytiškumas yra džiaugsmo ir malonumo šaltinis:

Pats Kūrėjas [...] taip nustatė, kad [perduodami gyvybę] sutuoktiniai patirtų fizinį malonumą ir dvasinį pasitenkinimą. Tad, siekdami to malonumo ir juo džiaugdamiesi, jie nedaro nieko blogo. Jie naudojasi tuo, ką Kūrėjas jiems paskyrė. Vis dėlto sutuoktiniams dera žinoti saiką.107

2363S-496Sutuoktinių susijungimu pasiekiamas dvejopas santuokos tikslas: pačių sutuoktinių gėris ir gyvybės perdavimas. Tų dviejų santuokos prasmių arba vertybių negalima atskirti, nesutrikdant dvasinio sutuoktinių gyvenimo ir nekeliant pavojaus pačiai santuokai ir šeimos ateičiai.

Tad santuokinei vyro ir moters meilei keliami du reikalavimai: ištikimybė ir vaisingumas.

Santuokinė ištikimybė 1646-1648

2364S-496Sutuoktinių pora yra „Kūrėjo įsteigta ir savais įstatymais aprūpinta, glaudi gyvenimo ir meilės bendrija; ją įteisina santuokos sutartis, tai yra asmeniškas ir neatšaukiamas sutuoktinių sutikimas“108. Jie abu save padovanoja vienas kitam galutinai ir visiškai. Nuo tada jie jau yra nebe du, bet vienas kūnas. Abiejų laisvai sudaryta sąjunga įpareigoja juos išlaikyti ją vieną ir neišardomą.109 „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 9).110

2365S-496Ištikimybė reiškia, kad nuolat bus laikomasi duotojo žodžio. Dievas yra ištikimas. Santuokos sakramentas vyrą ir moterį įtraukia į Kristaus ištikimybę savo Bažnyčiai. Santuokiniu skaistumu jie tą slėpinį liudija pasauliui.

Šv. Jonas Auksaburnis pataria jaunikiams taip kreiptis į savo nuotakas: „Aš apglėbiau tave ir pamilau labiau už savo gyvybę. Nes šis gyvenimas yra niekis, ir mano karščiausias troškimas – jį pragyventi su tavimi taip, kad būtume tikri, jog nebūsime vienas nuo kito atskirti ir aname gyvenime, kuris mūsų dar laukia [...]. Tavo meilė man brangesnė už viską, ir nebūtų man nieko skaudesnio, kaip nesutarti su tavimi.“111

Santuokos vaisingumas 1652-1653

2366S-496Vaisingumas yra dovana, santuokos tikslas, nes santuokinė meilė savo prigimtimi siekia būti vaisinga. Kūdikis papildo abipusę sutuoktinių meilę ne iš šalies; jis pasirodo pačiose abipusio dovanojimosi gelmėse, būdamas jos vaisius ir atbaigimas. Todėl ir Bažnyčia, „stodama gyvybės pusėn“112, moko, jog „kiekvienas santuokinis aktas turi būti atviras gyvybės pradėjimui“113. „Tą Bažnyčios Magisteriumo dažnai skelbiamą požiūrį pagrindžia neišardomas ryšys tarp abiejų esminių santuokinio akto prasmių – susivienijimo ir pradėjimo; tas ryšys yra Dievo nustatytas, ir žmogui savo nuožiūra nevalia jo nutraukti.“114

2367S-496Sutuoktiniai, pašaukti suteikti gyvybę, gauna Dievo kuriamosios galios ir Jo tėvystės.115 „Sutuoktiniai žino, kad, vykdydami žmogaus gyvybės perdavimo ir auklėjimo pareigą, kurią dera laikyti ypatingu uždaviniu, jie yra Dievo Kūrėjo meilės bendradarbiai ir tarsi aiškintojai. Todėl šias savo pareigas jie atliks su žmogaus ir krikščionio atsakingumu.“116

2368S-497Ši atsakomybė ypač susijusi su gyvybės pradėjimo reguliavimu. Dėl pagrįstų priežasčių117 sutuoktiniai gali norėti, kad jų vaikai gimtų rečiau. Jiems dera pagalvoti, ar jų noras nekyla iš egoizmo, ar jis atitinka atsakingos tėvystės didžiadvasiškumą. Be to, jie privalo savo elgesį derinti su objektyviais moralės kriterijais:

Kur liečiamas ryšys tarp santuokinės meilės ir atsakingo gyvybės perteikimo, elgesio moralumas ne vien priklauso nuo intencijos grynumo ir motyvų įvertinimo, bet ir turi būti nustatytas objektyviais kriterijais, pagrįstais asmens ir jo veiksmų prigimtimi. Šie kriterijai išsaugo abipusio savęs dovanojimo ir žmogaus gyvybės kūrimo prasmės visumą tikrosios meilės kontekste. O tai neįmanoma be nuoširdaus santuokinio skaistumo dorybės ugdymo.118

2369S-497„Išsaugodamas tuos abu esminius bruožus – susivienijimą ir pradėjimą, santuokinis aktas visiškai išsaugo ir tikros abipusės meilės prasmę, ir savo paskirtį tarnauti labai kilniam žmogaus pašaukimui – tėvystei ir motinystei.“119

2370S-498Laikini susilaikymai, savistaba ir moters nevaisingumo laikotarpiais paremti gimimų reguliavimo metodai120 yra suderinami su objektyviais moralės kriterijais. Tais metodais išsaugoma pagarba sutuoktinių kūnui, skatinama švelni meilė vienas kitam ir padedama ugdyti tikroji laisvė. Atvirkščiai, iš esmės blogas yra „kiekvienas veiksmas, kuriuo tiek numatant santuokinį aktą, tiek jį atliekant, tiek besiplėtojant natūraliems jo padariniams, kaip tikslo ar kaip priemonės siekiama to, kad gyvybės pradėjimas būtų neįmanomas“:121

„Natūraliai kalbėsenai, išreiškiančiai abipusį ir visišką sutuoktinių atsidavimą, kontracepcija primeta objektyviai atvirkščią kalbėseną, kuri neišreiškia visiško vienas kitam dovanojimosi; ja ne tik nedviprasmiškai ir apibrėžtai atmetamas atvirumas naujai gyvybei, bet ir iš esmės klastojama pati santuokinė meilė, pašaukta būti viso asmens dovanojimusi.“ Tas antropologinis ir moralinis skirtumas tarp kontraceptinių priemonių ir pasinaudojimo nevaisingomis dienomis „susijęs su dviem tarpusavyje nesuderinamomis asmens ir jo lytiškumo sampratomis.“122

2371S-498„Tegu visi žino, kad žmogaus gyvybė ir pareiga ją perduoti nesiriboja vien su šiuo pasauliu ir negali būti matuojama ir suvokiama tik jo matu. Tai visada susiję su amžinąja žmogaus paskirtimi.“123

2372S-498Valstybė yra atsakinga už piliečių gerovę. Dėl to jai leistina daryti įtaką gyventojų prieaugiui. Ji gali tai daryti teikdama objektyvią ir taktišką informaciją, bet niekada ne vienvaldiškai spręsdama ir imdamasi prievartos. Ji taip pat negali rodyti iniciatyvos nepaisydama sutuoktinių, kurie pirmiausia yra atsakingi už savo vaikų pradėjimą ir auklėjimą.124 Tose srityse jai neleistina imtis morališkai netinkamų priemonių.

Vaikai – dovana

2373S-499Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija daugiavaikes šeimas laiko Dievo palaimos ir tėvų didžiadvasiškumo ženklu.125

2374S-499Labai kenčia sutuoktinių poros, būdamos nevaisingos. Abramas klausė: „Viešpatie DIEVE, kas man iš tavo dovanų, nes aš lieku bevaikis...“ (Pr 15, 2). Rachelė šaukė savo vyrui Jokūbui: „Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu!“ (Pr 30, 1).

2375S-499Reikia skatinti tyrinėjimus, kuriais siekiama sumažinti žmonių nevaisingumą, bet su sąlyga, kad jie „pagal Dievo planą ir valią tarnaus žmogui, jo neatimamoms teisėms, jo tikrai ir visapusiškai gerovei“126.

2376S-499Griežtai smerktinos techninės priemonės, kuriomis, įsiterpiant svetimam (sėklą arba kiaušinėlį duodančiam, vaisių išnešiojančiam) asmeniui, iš sutuoktinių atimama bendra tėvystė. Tos priemonės (inseminacija ar heterologinis dirbtinis apvaisinimas) pažeidžia vaiko teisę gimti iš jam žinomų ir santuokos ryšiais sujungtų tėvo ir motinos. Naudojantis tomis priemonėmis, taip pat nepaisoma „išimtinės [sutuoktinių] teisės tapti tėvu ir motina tik vienas kito dėka“127.

2377S-499Tos techninės priemonės (inseminacija ir homologinis dirbtinis apvaisinimas), naudojamos pačių sutuoktinių, tikriausiai mažiau smerktinos, bet moraliniu požiūriu vis tiek nepriimtinos. Jos lytinį aktą atskiria nuo pradėjimo akto. Kūdikį pradedantis aktas tada nebėra dviejų asmenų dovanojimosi vienas kitam aktas; „embriono gyvybė ir tapatybė atiduodama į medikų ir biologų rankas, o žmogaus kilmę ir ateitį leidžiama nulemti technikai. Tokia technikai teikiama pirmenybė jau savaime prieštarauja bendram tėvų ir vaikų kilnumui bei lygybei“128. „Gyvybės pradėjimas moraliniu požiūriu netenka deramo tobulumo, jeigu jo nesiekiama kaip sutuoktinių susivienijimui būdingo akto vaisiaus. [...] Tik pagarba santuokinio akto įprasmintam ryšiui ir pagarba žmogui, kaip vieningai būtybei, daro pradėjimą atitinkantį žmogiškąjį kilnumą.“129

2378S-500Vaikas yra ne prievolė, bet dovana. „Puikiausia santuokos dovana“ yra žmogus. Vaiko negalima laikyti nuosavybės objektu; tačiau jis tampa toks, jeigu pripažįstama vadinamoji „teisė turėti vaiką“. Toje srityje tikrosios teisės priklauso tik vaikui, būtent „teisė būti savo tėvų tikro santuokinės meilės akto vaisiumi ir teisė būti gerbiamam kaip asmeniui nuo savo prasidėjimo momento“130.

2379S-501Kaip rodo Evangelija, fizinis nevaisingumas nėra absoliutus blogis. Sutuoktiniai, kurie, išmėginę visus leistinus medicinos būdus, vis tiek lieka nevaisingi, tegu vienijasi su Nukryžiuotuoju, visokio dvasinio vaisingumo šaltiniu. Jie gali parodyti didžiadvasiškumą įvaikindami beglobius vaikus arba uoliai tarnaudami artimui.

IV. Nusižengimai santuokos kilnumui

2380S-502Svetimavimas. Šiuo žodžiu žymima santuokinė neištikimybė. Kai du partneriai, iš kurių bent vienas yra susituokęs, tarpusavyje lytiškai santykiauja – nors tai darytų atsitiktinai, jie jau svetimauja. Kristus smerkia svetimavimą, net patį jo geidimą.131 Šeštu įsakymu, taip pat Naujajame Testamente, svetimavimas be išlygų draudžiamas.132 Koks tai sunkus nusikaltimas, parodo pranašai. Svetimavimą jie laiko stabmeldystės nuodėmės įvaizdžiu.133

2381S-502Svetimavimas yra nusižengimas teisingumui. Kas svetimauja, nevykdo savo įsipareigojimų. Jis pažeidžia santuokinį ryšį – sandoros ženklą, kito sutuoktinio teises ir kėsinasi į santuokos instituciją, nesilaikydamas ją įteisinusios sutarties, kelia pavojų žmogaus pradėjimo šeimoje gėriui ir vaikų, kuriems būtinas pastovus tėvų ryšys, gerovei.

Ištuoka

2382S-502Viešpats Jėzus pabrėždavo, kad pagal savo planą Kūrėjas nuo pat pradžių norėjo neišardomos santuokos.134 Jis panaikino lengvatas, kurios buvo atsiradusios Senajame Įstatyme.135

Pakrikštytųjų galiojančios ir įgyvendintos „santuokos negali išardyti jokia žmogiška galia ir dėl jokios priežasties, išskyrus mirtį“136.

2383S-502Sutuoktinių separacija, išliekant santuokiniam ryšiui, kai kuriais bažnytinės teisės numatytais atvejais gali būti pateisinama.137

Jei civilinė ištuoka yra vienintelis galimas būdas išsaugoti kai kurias pagrįstas teises bei paveldėtą turtą arba laiduoti vaikų globą, ji gali būti pateisinama ir nelaikoma nusižengimu moralei.

2384S-502Ištuoka yra sunkus nusižengimas prigimtiniam įstatymui. Ja siekiama nutraukti laisvu sutuoktinių sutikimu sudarytą sutartį gyventi drauge iki mirties. Ištuoka paniekinama išganymo Sandora, kurios ženklas yra sakramentinė santuoka. Užmegztas naujas santuokinis ryšys, nors jį ir pripažintų civilinė teisė, persiskyrimą tik dar labiau pagilina: naują santuoką sudaręs sutuoktinis tada tampa viešu ir nuolatiniu svetimautoju:

Vyrui neleistina palikus žmoną vesti kitą, lygiai kaip ir atstumtajai vyro nevalia atimti kitą vyrą iš žmonos.138

2385S-502Ištuoka amorali ir dėl to, kad sukelia netvarką pačioje visuomenėje ir jos ląstelėje – šeimoje. Tos netvarkos padariniai skaudūs ir paliktam sutuoktiniui, ir vaikams, kuriuos sukrečia tėvų skyrybos, o neretai ir jų varžybos dalijantis vaikus; skaudūs ir visuomenei, nes dėl savo užkrečiamo pavyzdžio ištuoka virsta tikra socialine žaizda.

2386S-502Pasitaiko, kad vienas iš sutuoktinių tampa nekalta civilinės ištuokos auka; tokiu atveju jis nenusižengia moralinei tvarkai. Yra labai didelis skirtumas tarp sutuoktinio, kuris nuoširdžiai stengėsi būti ištikimas Santuokos sakramentui ir jaučiasi neteisingai atstumtas, ir kito, kuris, sunkiai nusikalsdamas, suardo pagal bažnytinę teisę tebegaliojančią santuoką.139

Kiti nusižengimai santuokos kilnumui

2387S-502Visai suprantama tragedija to, kuris, trokšdamas atsiversti ir gyventi pagal Evangeliją, privalo palikti vieną ar daugiau moterų, su kuriomis yra gyvenęs kaip su žmonomis. Vis dėlto poligamija nesuderinama su moraliniu įstatymu. Ji „iš esmės priešinga santuokinei bendrystei, nes tiesiogiai atmeta paties Dievo pradžioje mums apreikštą planą ir prieštarauja vienodam vyro ir moters asmens kilnumui; santuokoje jiedu atsiduoda vienas kitam iš besąlyginės ir dėl to vienintelės bei išskirtinės meilės.“140 Anksčiau poligamiškai gyvenusį krikščionį teisingumas griežtai įpareigoja garbingai tesėti, ką yra įsipareigojęs savo buvusioms žmonoms ir savo vaikams.

2388S-502Kraujomaiša yra intymūs santykiai tarp tokio laipsnio kraujo giminaičių ir per vedybas susigiminiavusių žmonių, kuriems draudžiama tarpusavyje tuoktis.141 Šv. Paulius smerkia tą ypač sunkų nusikaltimą: „Apskritai tenka girdėti apie palaidumą tarp jūsų [...]: būtent kažkas gyvenąs su tėvo žmona... [...] Jau nuteisiau [...]. Viešpaties Jėzaus vardu [...] atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną (1 Kor 5, 1. 3–5).“ Kraujomaiša suardo santykius šeimoje ir rodo nuopuolį į gyvulio būklę.

2389S-502Artima kraujomaišai yra seksualinė suaugusiųjų prievarta jiems patikėtiems vaikams ar paaugliams. Toks nusikaltimas drauge yra papiktinimą keliantis ir žymę visam jaunų žmonių gyvenimui paliekantis pasikėsinimas į fizinį bei moralinį jų vientisumą ir auklėtojų atsakomybės pažeidimas.

2390S-502Laisvoji sąjunga – tai vyro ir moters ryšys, apimantis ir jų lytinį suartėjimą, abiem atsisakant tą ryšį viešai įteisinti.

Šis pasakymas klaidinantis: argi gali būti tokia sąjunga, kai abu partneriai niekuo neįsipareigoja vienas kitam ir tuo parodo, jog jiems trūksta ir pasitikėjimo kitu žmogumi, ir savimi pačiais, ir ateitimi?

„Laisvoji sąjunga“ gali apimti įvairius būvius: konkubinatą [nesantuokinį vyro ir moters gyvenimą], apskritai santuokos nepripažinimą, negebėjimą laikytis ilgalaikių įsipareigojimų.142 Visi tie būviai pažeidžia santuokos kilnumą, griauna pačią šeimos idėją, sumenkina ištikimybės prasmę. Jos nesuderinamos su moraliniu įstatymu: lytinis aktas leistinas tiktai santuokoje; už jos jis visada yra sunki nuodėmė, neleidžianti priimti sakramentinės komunijos.

2391S-502Daugelis ketinančių tuoktis šiandien reikalauja savotiškos „teisės pabandyti“. Kad ir kaip būtų tvirtas ketinimas tų, kurie leidžiasi į ikisantuokinius santykius, „tokie santykiai neįstengia laiduoti, kad vyro ir moters tarpusavio santykius lydėtų visiškas nuoširdumas bei ištikimybė, ir jie būtų apsaugoti nuo nepastovių nuotaikų ir įgeidžių“143. Kūnų vienybė morališkai leistina tik tada, kai galutinai yra sukurta vyro ir moters gyvenimo bendrystė. Žmogiškoji meilė nepripažįsta „bandymų“. Ji reikalauja visiško ir galutinio abiejų asmenų dovanojimosi vienas kitam.144

Santrauka

2392S-487„Meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas.“145

2393S-487Kurdamas žmogų kaip vyrą ir moterį, Dievas suteikė jiems abiem vienodą asmens kilnumą. Kiekvienas žmogus – vyras ar moteris – turi pripažinti savo lytinę tapatybę ir su ja sutikti.

2394S-491Kristus yra skaistumo pavyzdys. Kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas gyventi skaisčiai pagal savo luomą.

2395 Skaistumas reiškia lytiškumo įtraukimą į žmogaus asmenybę. Jis yra savitvardos mokykla.

2396S-492Skaistumui sunkiai nusikalstama masturbacija, paleistuvavimu, pornografija ir homoseksualiais veiksmais.

2397S-495Sutuoktinių laisvai sudarytai sąjungai būtina ištikima meilė. Ji įpareigoja juos išlaikyti savo santuoką neišardomą.

2398S-495Vaisingumas yra gėris, dovana, santuokos tikslas. Perteikdami gyvybę, sutuoktiniai tampa Dievo tėvystės dalininkais.

2399S-497Gimimų reguliavimas yra vienas iš atsakingos tėvystės ir motinystės aspektų. Teisėti sutuoktinių norai dar nesuteikia teisės imtis morališkai nepriimtinų priemonių (pavyzdžiui, tiesioginės sterilizacijos arba kontracepcijos).

2400S-502Svetimavimas ir ištuoka, poligamija ir „laisvoji sąjunga“ yra sunkūs nusižengimai santuokos kilnumui.

 

 

 

 

KBK nuorodos

23311604 Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, pašaukė jį meilei, kuri yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas. Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16). Kadangi Dievas sukūrė vyrą ir moterį, jų tarpusavio meilė yra absoliučios ir nesibaigiančios Dievo meilės žmogui atvaizdas. Kūrėjo akyse ta meilė gera, labai gera. Dievo laiminama santuokinė meilė yra skirta būti vaisinga ir tarnauti bendram tikslui palaikyti kūriniją: „Dievas juos palaimino tardamas: 'Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!'“ (Pr 1, 28).

KBK 1604 kontekstas

KBKS nuorodos

2331-2336, 2392-2393487. Kokia yra žmogaus užduotis jo lytinės tapatybės atžvilgiu?

Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį, lygius asmens kilnumu, ir įrašė kiekviename meilės ir bendrystės pašaukimą. Kiekvienas privalo priimti savo lytinę tapatybę, pripažindamas jos svarbą visam asmeniui, savitumą ir papildomumą.

KBKS 487 kontekstas

2336493. Kodėl šeštu įsakymu, liepiančiu: „Nesvetimausi“, draudžiamos visos nuodėmės skaistumui?

Nors bibliniame Dekalogo tekste parašyta: „Nesvetimausi“ (Iš 20, 14), Bažnyčios Tradicija vadovaujasi visu Senojo ir Naujojo Testamento moraliniu mokymu ir laikosi nuomonės, kad šeštas įsakymas apima visas nuodėmes skaistumui.

KBKS 493 kontekstas

2337-2338488. Kas yra skaistumas?

Skaistumas yra sėkmingas lytiškumo integravimas asmenybėje. Lytiškumas tampa tikrai žmogiškas, kai teisingai įtraukiamas į vieno asmens santykį su kitu. Skaistumas yra moralinė dorybė, Dievo dovana, malonė, Dvasios vaisius.

KBKS 488 kontekstas

2339-2341489. Kas sudaro skaistumo dorybę?

Ją sudaro susivaldymas kaip save dovanoti siekiančio žmogaus laisvės išraiška. Tam būtinas laipsniškai įgyvendinamas visapusiškas ir nuolatinis ugdymas.

KBKS 489 kontekstas

2340-2347490. Kas padeda skaisčiai gyventi?

Daug kas: Dievo malonė, sakramentų pagalba, malda, savęs pažinimas, įvairioms aplinkybėms pritaikytos askezės laikymasis, moralinių dorybių, pirmiausia susivaldymo dorybės, kuria siekiama aistras suvaldyti protu, ugdymas.

KBKS 490 kontekstas

2348-2350, 2394491. Kokiu būdu visi yra pašaukti skaisčiai gyventi?

Visi sekantieji skaistumo pavyzdžiu – Kristumi yra pašaukti gyventi skaisčiai pagal savo luomą: vieni – išlaikydami mergeliškumą arba pašvęstąjį celibatą kaip iškilų būdą lengviau atsiduoti Dievui nepadalyta širdimi, kiti, susituokusieji, – puoselėdami santuokinį skaistumą, nesusituokusieji – likdami skaistūs dėl susilaikymo.

KBKS 491 kontekstas

2351-2359, 2396492. Kokios yra pagrindinės nuodėmės skaistumui?

Nuodėmės, pagal savo objekto prigimtį iš esmės priešingos skaistumui, yra šios: svetimavimas, masturbacija, paleistuvavimas, pornografija, prostitucija, prievartavimas ir homoseksualūs veiksmai. Šios nuodėmės yra gašlumo ydos išraiška. Tokie veiksmai, atliekami nepilnamečių atžvilgiu, yra dar sunkesni, nes jais kėsinimasi į jų fizinį bei moralinį integralumą.

KBKS 492 kontekstas

2354494. Kokia yra pasaulietinės valdžios užduotis skaistumo atžvilgiu?

Ji privalo puoselėti pagarbą asmens kilnumui ir prisidėti prie skaistumui palankios aplinkos kūrimo, atitinkamais įstatymais net trukdydama plisti kai kuriems pirmiau išvardytiems sunkiems nusižengimams skaistumui, pirmiausia siekdama apsaugoti nepilnamečius ir silpnuosius.

KBKS 494 kontekstas

2360-2361, 2397-2398495. Į kokias santuokinės meilės gėrybes nukreiptas lytiškumas?

Santuokinės meilės, kuri pakrikštytiesiems pašventinama Santuokos sakramentu, gėrybės yra šios: vienybė, ištikimybė, neišardomumas ir atvirumas vaisingumui.

KBKS 495 kontekstas

2362-2367496. Kokia yra santuokinio akto reikšmė?

Santuokinis aktas turi dvejopą reikšmę: jungiamąją (sutuoktiniai dovanoja save vienas kitam) ir gyvybę pradedančiąją (atvirumas gyvybės perdavimui). Nesuardomo ryšio, kuriuo Dievas panoro sujungti šias dvi santuokinio akto reikšmes, niekam nevalia nutraukti, atimant vieną ar kitą iš jų.

KBKS 496 kontekstas

2368-2369, 2399497. Kada yra morali gimstamumo kontrolė?

Gimstamumo kontrolė, išreiškianti vieną iš atsakingos tėvystės ir motinystės aspektų, objektyviai atitinka moralę, kai iš išorės nespaudžiami sutuoktiniai atlieka ją ne dėl savanaudiškumo, bet dėl rimtų priežasčių ir taikydami objektyvius moralės kriterijus atitinkančius metodus, t. y. periodiškai susilaikydami ir naudodamiesi nevaisingais laikotarpiais.

KBKS 497 kontekstas

2370-2372498. Kokios gimstamumo kontrolės priemonės yra nemoralios?

Iš esmės nemoralus yra kiekvienas veiksmas, pavyzdžiui, tiesioginė sterilizacija arba kontracepcija, kuriuo numatant santuokinį aktą arba jį atliekant, arba pasireiškiant natūraliems jo padariniams kaip tikslo ar priemonės siekiama sutrukdyti gyvybės pradėjimui.

KBKS 498 kontekstas

2373-2377499. Kodėl inseminacija ir dirbtinis apvaisinimas yra amoralūs?

Jie amoralūs dėl to, kad gyvybės pradėjimas atskiriamas nuo akto, kuriuo sutuoktiniai dovanoja save vienas kitam, ir technika iškeliama aukščiau už žmogaus asmens kilmę ir paskirtį. Negana to, heterologinė inseminacija ir apvaisinimas, technikos priemonėmis įtraukiant sutuoktinių porai svetimą asmenį, pažeidžia vaiko teisę gimti iš jam žinomų ir santuokos sujungtų tarpusavyje tėvo ir motinos, turinčių išskirtinę teisę tapti tėvais tik vienas kito dėka.

KBKS 499 kontekstas

2378500. Kaip reikia žiūrėti į vaiką?

Vaikas yra Dievo dovana, didžiausia santuokos dovana. Nėra teisės turėti vaikų („vaikas bet kuria kaina“). Priešingai, vaikas turi teisę būti savo tėvų santuokinio akto vaisiumi ir teisę būti gerbiamas kaip asmuo nuo pradėjimo momento.

KBKS 500 kontekstas

2379501. Ką gali daryti sutuoktiniai, jei jie neturi vaikų?

Jei išbandę visas teisėtas medicinos priemones sutuoktiniai nesusilaukia vaiko, jie gali išreikšti savo kilniadvasiškumą, tapdami globėjais arba įsivaikindami, arba imdamiesi svarbios tarnybos artimo labui. Taip jie įgyvendina itin vertingą dvasinį vaisingumą.

KBKS 501 kontekstas

2380-2391, 2400502. Kokie yra nusižengimai santuokos kilnumui?

Tokie kaip svetimavimas, ištuoka, daugpatystė, kraujomaiša, laisvoji sąjunga (gyvenimas susidėjus, konkubinatas), lytinis aktas iki santuokos arba už santuokos ribų.

KBKS 502 kontekstas

YC nuorodos

 

KBK išnašos

82Plg. Įst 5, 18.

83Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 11: AAS 74 (1982) 91–92.

84Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 22: AAS 74 (1982) 107; plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 49: AAS 58 (1966) 1070.

85Jonas Paulius II, Apašt. laiškas Mulieris dignitatem, 6: AAS 80 (1988) 1663.

86Plg. Pr 4, 1–2. 25–26; 5, 1.

87Plg. Mt 19, 6.

88Plg. Mt 5, 37.

89Plg. Sir 1, 22.

90Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 17: AAS 58 (1966) 1037–1038.

91Šv. Augustinas, Confessiones, 10, 29, 40: CCL 27, 176 (PL 32, 796).

92Plg. Tit 2, 1–6.

93Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 34: AAS 74 (1982) 123.

94Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 25: AAS 58 (1966) 1045.

95Plg. Gal 5, 22–23.

96Plg. 1 Jn 3, 3.

97Plg. Jn 15, 15.

98Plg. Gal 3, 27.

99Tikėjimo mokymo kongregacija, Dekl. Persona humana, 11: AAS 68 (1976) 90–91.

100Šv. Ambraziejus, De viduis 23, in: Sancti Ambrosii Episcopi Mediolanensis opera, v. 14/1, Milanas–Roma, 1989, p. 266 (PL 16, 241–242).

101Tikėjimo mokymo kongregacija, Dekl. Persona humana, 9: AAS 68 (1976) 86.

102Plg. 1 Kor 6, 15–20.

103Plg. Pr 19, 1–29; Rom 1, 24–27; 1 Kor 6, 9–10; 1 Tim 1, 10.

104Tikėjimo mokymo kongregacija, Dekl. Persona humana, 8: AAS 68 (1976) 85.

105Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 11: AAS 74 (1982) 92.

106Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 49: AAS 58 (1966) 1070.

107Pijus XII, Allocutio iis quae interfuerunt Conventui Unionis Catholicae Italicae inter Ostetrices, (1951 spalio 29): AAS 43 (1951) 851.

108Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1067.

109Plg. KTK kan. 1056.

110Plg. Mt 19, 1–12; 1 Kor 7, 10–11.

111Šv. Jonas Auksaburnis, In epistulam ad Ephesios, homilia 20, 8: PG 62, 146–147.

112Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 30: AAS 74 (1982) 116.

113Paulius VI, Encikl. Humanae vitae, 11: AAS 60 (1968) 488.

114Paulius VI, Encikl. Humanae vitae, 12: AAS 60 (1968) 488; plg. Pijus XI, Encikl. Casti connubii: DS 3717.

115Plg. Ef 3, 14–15; Mt 23, 9.

116Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 50: AAS 58 (1966) 1071.

117Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 50: AAS 58 (1966) 1071.

118Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 51: AAS 58 (1966) 1072.

119Paulius VI, Encikl. Humanae vitae, 12: AAS 60 (1968) 489.

120Plg. Paulius VI, Encikl. Humanae vitae, 16: AAS 60 (1968) 491–492.

121Paulius VI, Encikl. Humanae vitae, 14: AAS 60 (1968) 490.

122Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 32: AAS 74 (1982) 119–120.

123Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 51: AAS 58 (1966) 1073.

124Plg. Paulius VI, Encikl. Populorum progressio, 37: AAS 59 (1967) 275–276; Idem, Encikl. Humanae vitae, 23: AAS 60 (1968) 497–498.

125Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 50: AAS 58 (1966) 1071.

126Tikėjimo mokymo kongregacija, Instr. Donum vitae, Introductio, 2: AAS 80 (1988) 73.

127Tikėjimo mokymo kongregacija, Instr. Donum vitae, 2, 1: AAS 80 (1988) 87.

128Tikėjimo mokymo kongregacija, Instr. Donum vitae, 2, 5: AAS 80 (1988) 93.

129Tikėjimo mokymo kongregacija, Instr. Donum vitae, 2, 4: AAS 80 (1988) 91.

130Tikėjimo mokymo kongregacija, Instr. Donum vitae, 2, 8: AAS 80 (1988) 97.

131Plg. Mt 5, 27–28.

132Plg. Mt 5, 32; 19, 6; Mk 10, 11–12; 1 Kor 6, 9–10.

133Plg. Oz 2, 7; Jer 5, 7; 13, 27.

134Plg. Mt 5, 31–32; 19, 3–9; Mk 10, 9; Lk 16, 18; 1 Kor 7, 10–11.

135Plg. Mt 19, 7–9.

136KTK kan. 1141.

137Plg. KTK kan. 1151–1155.

138Šv. Bazilijus Didysis, Moralia, regula 73: PG 31, 852.

139Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 84: AAS 74 (1982) 185.

140Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 19: AAS 74 (1982) 102; plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 47: AAS 58 (1966) 1067.

141Plg. Kun 18, 7–20.

142Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 81: AAS 74 (1982) 181–182.

143Tikėjimo mokymo kongregacija, Dekl. Persona humana, 7: AAS 68 (1976) 82.

144Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 80: AAS 74 (1982) 180–181.

145Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 11: AAS 74 (1982) 92.