Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

5 skirsnis. Aistrų moralumas

1762S-370Žmogus siekia palaimos sąmoningais veiksmais; jo patiriamos aistros, arba jausmai, gali tam nuteikti ir prie to prisidėti.

I. Aistros

1763S-370Žodis „aistros“ priklauso krikščionių paveldui. Jausmai, arba aistros, yra juslingumo jauduliai, skatinantys veikti arba neveikti pagal tai, kas suvokiama ar įsivaizduojama kaip gera arba kaip bloga.

1764S-370Aistros yra žmogaus psichikos natūralūs dėmenys, jos užima tarpinę vietą tarp juslinio ir dvasinio gyvenimo ir yra juos jungianti grandis. Mūsų Viešpats pastebi, kad šaltinis, kuriame tūno aistros, yra žmogaus širdis.43

1765S-370Aistrų yra daug. Visų svarbiausia yra meilė, kylanti iš potraukio į gėrį. Meilė pažadina nesamo gėrio troškimą ir viltį jį pasiekti. Išsipildžiusį troškimą lydi pasitenkinimas ir džiaugimasis turimu gėriu. Suvokta blogio grėsmė kelia neapykantą, pasibjaurėjimą ir būsimo blogio baimę. Tokie jauduliai baigiasi liūdesiu dėl esamo blogio arba jam priešpriešinamu pykčiu.

1766S-370„Mylėti – tai kam nors trokšti gėrio.“44 Šis pirminis žmogaus širdies polinkis į gėrį yra visų kitų aistrų šaltinis. Mylimas tik gėris.45 „Aistros yra blogos, jei meilė bloga, geros – jeigu ji gera.“46

II. Aistros ir moralinis gyvenimas

1767S-371Pačios aistros nėra nei geros, nei blogos. Moralės požiūriu jos vertinamos tiek, kiek iš tiesų priklauso nuo proto ir valios. Aistros yra vadinamos valingomis „dėl to, kad valia arba jas pažadina, arba joms nesipriešina“47. Kad moralinis, arba žmogiškasis, gėris būtų tobulas, aistras turi tvarkyti protas.48

1768S-371Stiprūs jausmai dar neparodo nei asmens moralumo, nei jo šventumo; tai tik neišsemiama vaizdinių ir nuotaikų atsarga, kuria reiškiasi moralinis gyvenimas. Moralės požiūriu aistros yra geros, kai jos turi įtakos geram veiksmui; priešingu atveju jos yra blogos. Gera valia jausmus palenkia sau ir nukreipia į gėrį ir palaimą; bloga valia pasiduoda netvarkingoms aistroms ir jas dar sustiprina. Emocijos ir jausmai gali būti dorybių sutaurinti arba ydų sujaukti.

1769S-371Krikščionio gyvenime pati Šventoji Dvasia atlieka savo darbą, apimdama visą jo asmenį su jo kentėjimais, baime ir liūdesiu; tai matyti Viešpaties agonijos Alyvų sode bei kančios metu. Kristuje žmogiškuosius jausmus gali ištobulinti Jo gailestingoji meilė ir dieviškoji palaima.

1770S-371Moralės požiūriu žmogus yra tobulas, kai jį kreipia į gėrį ne vien jo valia, bet ir jausmai, kaip pasakyta psalmėje: „Mano širdis ir kūnas gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui“ (Ps 84, 3).

Santrauka

1771S-370Žodis „aistros“ reiškia afektus, arba jausmus. Emocijos padeda žmogui nujausti gėrį ir įtarti blogį.

1772S-370Svarbiausios aistros yra meilė ir neapykanta, troškimas ir baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis.

1773S-371Aistros, kaip jausmingumo jauduliai, moralės požiūriu nėra nei geros, nei blogos. Tik būdamos pavaldžios arba nepavaldžios protui ir valiai, jos yra geros arba blogos moralės požiūriu.

1774S-371Emocijos ir jausmai gali būti dorybių sutaurinti arba ydų sujaukti.

1775S-371Moralinio gėrio požiūriu žmogus yra tobulas, kai jį į gėrį kreipia ne vien jo valia, bet ir „širdis“.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

1762-1766, 1771-1772370. Kas yra aistros?

Aistros yra jausmai, emocijos arba juslingumo jauduliai – natūralūs žmogaus psichikos dėmenys, skatinantys veikti arba neveikti pagal tai, kas suvokiama kaip gera arba kaip bloga. Pagrindinės aistros yra meilė ir neapykanta, troškimas ir baimė, džiaugsmas, liūdesys, pyktis. Svarbiausia aistra yra meilė, kylanti iš potraukio į gėrį. Mylima tik tai, kas tikrai ar tariamai gera.

KBKS 370 kontekstas

1767-1770, 1773-1775371. Ar aistros yra morališkai geros ar blogos?

Aistros kaip juslingumo jauduliai pačios savaime nei geros, nei blogos; jos geros, kai prisideda prie gero veiksmo, o blogos – priešingu atveju. Jos gali kilti iki dorybių arba smukti iki ydų.

KBKS 371 kontekstas

KBK išnašos

43Plg. Mk 7, 21.

44Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 1–2, q. 26, a. 4, c, ed. Leon. 6, 190.

45Plg. Šv. Augustinas, De Trinitate, 8, 3, 4: CCL 50, 271–272 (PL 42, 949).

46Šv. Augustinas, De civitate Dei, 14, 7: CSEL 40/2, 13 (PL 41, 410).

47Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 1–2, q. 24, a. 1, c, ed. Leon. 6, 179.

48Plg. Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 1–2, q. 24, a. 3, c, ed. Leon. 6, 181.