Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

1 skirsnis. Krikšto sakramentas

1213S-252Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, dvasinio gyvenimo prieangis [vitae spiritualis ianua], vartai į kitus sakramentus. Krikštu mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai; tapę Kristaus nariais, įsitraukiame į Bažnyčią kaip jos misijos dalyviai:4 „Krikštas yra atgimimo per vandenį ir žodį sakramentas.“5

I. Kaip vadinamas šis sakramentas?

1214S-252Krikšto pavadinimas yra kilęs iš esminės jo atlikimo apeigos: krikštyti (gr. baptizein) reiškia „panardinti“, „panerti“; „panardinimas“ į vandenį simbolizuoja katechumeno palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios jis prisikelia drauge su Kristumi6 kaip „naujas kūrinys“ (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15).

1215S-252Šis sakramentas dar vadinamas „Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu“ (Tit 3, 5), nes žymi ir įgyvendina tą gimimą iš vandens ir Dvasios, be kurio niekas „neįeis į Dievo Karalystę“ (Jn 3, 5).

1216S-252„Tas nuplovimas vadinamas apšvietimu, nes tie, kurie gauna šį (katechetinį) pamokymą, esti dvasioje apšviesti.“7 Per Krikštą priėmę Žodį – tikrąją šviesą, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9), pakrikštytieji, tapę „apšviesti“8, yra „šviesos vaikai“9 ir pati „šviesa“ (Ef 5, 8):

Krikštas yra gražiausia ir brangiausia iš visų Dievo dovanų [...]. Mes jį vadiname dovana, malone, krikštu, patepimu, apšvietimu, negendamumo drabužiu, atgimdančia maudykle, antspaudu, pagaliau viskuo, kas tik yra vertingiausia. Dovana, nes jis suteikiamas tiems, kurie nieko neatsineša; malone, nes jį gauna ir kaltieji; krikštu, nes nuodėmė palaidojama vandenyje; patepimu, nes krikštas šventas ir karališkas (tokie yra pateptieji); apšvietimu, nes jis yra spindinti šviesa; drabužiu, nes uždengia mūsų gėdą; maudykle, nes nuplauna; antspaudu, nes jis yra mūsų apsauga ir Dievo viešpatavimo ženklas.10

II. Krikštas išganymo ekonomijoje
Krikšto pirmavaizdžiai Senojoje Sandoroje

1217S-253Velyknakčio liturgijoje Bažnyčia, šventindama krikšto vandenį, iškilmingai prisimena didžiuosius išganymo istorijos įvykius, kurie jau buvo Krikšto slėpinio pirmavaizdžiai:

Dieve, tu panorėjai savo neregimąja galia per regimus sakramentus daryti nuostabius darbus ir sukūrei vandenį tokių savybių, kurios gražiai ženklina Krikšto malonę.11

1218S-253Nuo pasaulio pradžios vanduo, paprastas ir nuostabus kūrinys, yra gyvybės ir vaisingumo versmė. Šventasis Raštas jį regi tartum Dievo Dvasios „gaubiamą“12:

Pačioje pasaulio pradžioje Tavoji Dvasia viršum vandenų pleveno, teikdama vandens prigimčiai šventinimo galią.13

1219S-253Išganymo per Krikštą pirmavaizdį Bažnyčia matė Nojaus arkoje, „kuria nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu“ (1 Pt 3, 20):

Tu mūsų atgimimo Krikštą pavaizdavai ir tvano vandeniu, kai tas pats gaivalas turėjo sunaikinti nuodėmes ir duoti pradžią dorybėms.14

1220S-253Šaltinio vanduo simbolizuoja gyvybę, o jūros vanduo yra mirties simbolis. Todėl vanduo gali vaizduoti ir Kryžiaus slėpinį. Tada Krikštas simboliškai reiškia susivienijimą su Kristaus mirtimi.

1221S-253Krikštu atliekamas išlaisvinimas pirmiausia skelbiamas perėjimu per Raudonąją jūrą – tikruoju Izraelio išlaisvinimu iš Egipto vergijos:

Tu Abraomo vaikams leidai sausomis kojomis pereiti Raudonąją jūrą, kad iš faraono vergijos išvaduota tauta būtų krikščionijos pirmavaizdis.15

1222S-253Pagaliau Krikšto pirmavaizdis yra ir perėjimas per Jordaną; jį perėjusi Dievo tauta kaip dovaną gavo Abraomo palikuonims pažadėtą žemę – amžinojo gyvenimo paveikslą. To palaimingo paveldo pažadas išsipildo Naujojoje Sandoroje.

Kristaus krikštas

1223S-254Visi Senosios Sandoros pirmavaizdžiai įgyvendinti Jėzuje Kristuje. Jis pradėjo savo viešąjį gyvenimą šv. Jono Krikštytojo pakrikštytas Jordane,16 o prisikėlęs pavedė tai daryti apaštalams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20).17

1224S-254Mūsų Viešpats laisva valia priėmė nusidėjėliams skirtą šv. Jono krikštą norėdamas „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“18. Šiuo poelgiu Jėzus parodė, kad Jis „apiplėšė pats save“19. Šventoji Dvasia, kuri plazdeno virš pirmosios kūrinijos vandenų, nusileido ant Kristaus, ženklindama naujosios kūrinijos pradžią, o Tėvas apreiškė Jėzų kaip savo mylimąjį Sūnų.20

1225 Savo Velykomis Kristus atvėrė visiems žmonėms Krikšto šaltinius. Jau apie savo kančią, kurios kentėti ėjo į Jeruzalę, Jis kalbėjo kaip apie „krikštą“, kuriuo turės būti krikštijamas.21 Kraujas ir vanduo, ištekėję iš perverto nukryžiuotojo Jėzaus šono,22 yra naujojo gyvenimo sakramentų, Krikšto ir Eucharistijos, įvaizdžiai:23 nuo tada jau galima gimti „iš vandens ir Dvasios“, kad įeitum į Dievo karalystę (Jn 3, 5).

Kaip būsi krikštijamas, pagalvok: iš kur Krikštas, jei ne iš Kristaus kryžiaus, ne iš Kristaus mirties. Visa paslaptis ta, kad Jis kentėjo už tave. Jame esi atpirktas. Jame esi išganytas.24

Krikštas Bažnyčioje

1226S-255Nuo Sekminių Bažnyčia ėmė švęsti ir teikti šventąjį Krikštą. Šv. Petras pareiškė jo pamokslo sujaudintai miniai: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardan, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 38). Apaštalai ir jų bendradarbiai krikštijo kiekvieną įtikėjusį Jėzų: žydus, dievobaiminguosius, pagonis.25 Krikštas visuomet atrodė susijęs su tikėjimu: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“, – pareiškė Paulius Filipų kalėjimo viršininkui. O tas „nedelsdamas kartu su visais savaisiais priėmė krikštą“ (Apd 16, 31–33).

1227S-255Anot šv. Pauliaus, per Krikštą tikintysis suvienijamas su Kristaus mirtimi, su Juo palaidojamas ir su Juo prisikelia:

Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą (Rom 6, 3–4).26

Pakrikštytieji „apsivelka Kristumi".27 Šventosios Dvasios galia Krikštas yra nuplovimas, kuris nuvalo, pašventina ir nuteisina.28

1228S-255Tad Krikštas yra nuplovimas vandeniu, kai Dievo žodžio „nenykstanti sėkla“ daigina gyvybę teikiantį veikimą.29 Šv. Augustinas apie Krikštą sako: „Žodį sujungus su [materialiu] elementu atsiranda sakramentas.“30

III. Kaip švenčiamas Krikšto sakramentas?
Įkrikščioninimas

1229S-256Norint tapti krikščioniu, jau nuo apaštalų laikų reikėjo pereiti keletą įvadinių tarpsnių. Tai padaryti galima greitai arba palengva. Tačiau visada turi išlikti esminiai elementai: Žodžio skelbimas, atsivertimo lydimas Evangelijos priėmimas, tikėjimo išpažinimas, Krikštas, Šventosios Dvasios išliejimas, eucharistinė Komunija.

1230S-256Amžiams bėgant ir keičiantis aplinkybėms, šis įkrikščioninimas labai keitėsi. Pirmaisiais Bažnyčios amžiais jis buvo labai išplėstas, apėmė ilgą katechumenato laikotarpį ir parengiamąsias apeigas, kurios ženklindavo liturginį katechumenų parengimą ir baigdavosi įkrikščioninimo sakramentų šventimu.

1231S-256Ten, kur ilgainiui kaip įprastinė šio sakramento forma plačiai paplito kūdikių Krikštas, jo šventimas tapo vienkartiniu aktu, labai suglaudusiu parengiamuosius įkrikščioninimo tarpsnius. Dėl pačios savo prigimties Kūdikių krikštas reikalauja katechumenato po Krikšto. Galvoje turima būtinybė ne tik apmokyti vaikus po Krikšto, bet ir drauge su bręstančia vaiko asmenybe padėti išsiskleisti Krikšto malonei. Būtent tam ir reikalingas katekizmas.

1232S-256Vatikano II Susirinkimas sugrąžino Lotynų Bažnyčiai suaugusiųjų katechumenatą, padalytą į keletą pakopų31. Jo apeigos pateikiamos Ordo initiationis christianae adultorum (1972). Be to, Susirinkimas leido misijų kraštuose, „be to, ko esama krikščioniškojoje tradicijoje, [...] perimti ir konkrečios tautos praktikuojamos iniciacijos elementus, kuriuos įmanoma pritaikyti krikščioniškosioms apeigoms“32.

1233S-256Tad pagal visų Lotynų ir Rytų Bažnyčių apeigas suaugusiųjų įkrikščioninimo eiga dabar pradedama nuo jų katechumenato, o vainikuojama iš karto trijų sakramentų – Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos – šventimu.33 Rytų apeigose vaikų įkrikščioninimas pradedamas Krikštu, tuoj po jo suteikiant Sutvirtinimą ir Eucharistiją, tuo tarpu Romos apeigų Bažnyčioje jis tęsiamas katechezės metais ir tik vėliau pasiekia įkrikščioninimo viršūnę švenčiant Sutvirtinimą ir Eucharistiją.34

Šventimo mistagogija

1234S-256Krikšto sakramento prasmę ir malonę atskleidžia jo šventimo apeigos. Dėmesingai jose dalyvaudami ir sekdami šių apeigų veiksmus ir žodžius, tikintieji susipažįsta su tais lobiais, kuriuos šis sakramentas ženklina ir įgyvendina kiekviename naujai pakrikštytame žmoguje.

1235S-256Kryžiaus ženklas apeigų pradžioje paženklina Kristaus antspaudu tą, kuris Jam priklausys, ir reiškia Kristaus kryžiumi mums pelnytą atpirkimo malonę.

1236S-256Dievo žodžio skelbimas apšviečia apreikštąja tiesa krikštijamuosius ir apeigų dalyvius, žadindamas nuo Krikšto neatskiriamo tikėjimo atsaką. Krikštas yra ypatingas „tikėjimo sakramentas“ ypatingu būdu, nes per jį sakramentiniu būdu įžengiama į tikėjimo gyvenimą.

1237S-256Kadangi Krikštas reiškia išlaisvinimą iš nuodėmės ir jos kurstytojo velnio, prie krikštijamojo kalbamas vienas arba keli egzorcizmai. Krikštijamasis patepamas katechumenų aliejumi arba, krikštytojui uždėjus ant jo ranką, aiškiai atsižada šėtono. Taip parengtas, jis gali išpažinti Bažnyčios tikėjimą, kuriam bus „patikėtas“ Krikštu.35

1238S-256Krikšto vanduo (tuo pačiu metu ar Velyknaktį) pašventinamas epiklezės malda. Bažnyčia prašo Dievą, kad per Jo Sūnų Šventosios Dvasios galia nužengtų į vandenį ir tie, kurie bus juo pakrikštyti, gimtų „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 5).

1239S-256Toliau eina esminė sakramento apeiga: pats Krikštas. Jis reiškia ir neša mirtį nuodėmei, įveda į į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą perkeisdamas pagal Kristaus velykinį slėpinį. Išraiškingiausiai Krikštas atliekamas krikštijamąjį triskart panardinant į krikšto vandenį. Tačiau nuo seniausių laikų Krikštas gali būti teikiamas ir triskart pilant vandenį ant krikštijamojo galvos.

1240S-256Lotynų Bažnyčioje šį užpylimą lydi krikštytojo žodžiai: „N., aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Rytų liturgijose katechumenas atgręžiamas į rytus, o kunigas sako: „Dievo tarnas N. yra krikštijamas vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Kiekvieną Švenčiausiosios Trejybės Asmenį minėdamas, jis krikštijamąjį panardina į vandenį ir vėl iškelia.

1241S-256Patepimas šventąja krizma – kvapniu, vyskupo pašventintu aliejumi – reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam. Jis tapo krikščioniu, tai yra Šventosios Dvasios „pateptuoju“, suvienytu su Kristumi, kuris yra pateptasis Kunigas, Pranašas ir Karalius.36

1242S-256Rytų Bažnyčių liturgijoje patepimas po Krikšto yra Patepimo krizma sakramentas (Sutvirtinimas). Romos liturgijoje jis nurodo kitą patepimą šventąja krizma, kurį atliks vyskupas; tai bus Sutvirtinimo sakramentas, kuris „sutvirtins“ ir užbaigs Krikšto patepimą.

1243S-256Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis „apsivilko Kristumi“37, prisikėlė drauge su Kristumi. Žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės, reiškia, kad Kristus apšvietė naujatikį. Pakrikštytieji Kristuje yra „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14).38

Pakrikštytasis dabar yra Dievo vaikas Vienatiniame Sūnuje. Jis gali kalbėti Dievo vaikų maldą: „Tėve mūsų“.

1244S-256Pirmoji eucharistinė Komunija. Tapęs Dievo vaiku, apvilktas vestuviniu drabužiu, naujatikis priimamas į „Avinėlio vestuvių pokylį“ ir gauna naujojo gyvenimo maistą – Kristaus Kūną ir Kraują. Rytų Bažnyčios stengiasi palaikyti gyvą įkrikščioninimo vienybės suvokimą ir todėl duoda šventąją Komuniją visiems ką tik pakrikštytiems ir sutvirtintiems, net ir mažiems vaikams, prisimindamos Viešpaties žodžius: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite“ (Mk 10, 14). Lotynų Bažnyčia, kuri leidžia priimti šventąją Komuniją tik sulaukusiems sąmoningo amžiaus, Krikštą kaip Eucharistijos pažadą išreiškia tuo, kad pakrikštytą kūdikį prineša prie altoriaus „Tėve mūsų“ maldai.

1245S-256Krikšto šventimą užbaigia iškilmingas palaiminimas. Krikštijant naujagimius, ypatingas palaiminimas teikiamas motinai.

IV. Kas gali būti krikštijamas?

1246S-257„Krikštą gali priimti kiekvienas ir tik dar nepakrikštytas žmogus.“39

Suaugusiųjų Krikštas

1247S-257Nuo Bažnyčios pradžios suaugusiųjų Krikštas labiausiai būdavo paplitęs ten, kur Evangeliją pradėta skelbti neseniai. Tad svarbus buvo katechumenatas (parengimas Krikštui). Kaip tikėjimo ir krikščioniškojo gyvenimo įvadas, jis žmogų turi parengti priimti Dievo dovaną per Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją.

1248S-257Katechumenato, arba katechumenų ugdymo, tikslas yra leisti jiems, atsiliepusiems į Dievo parodytą iniciatyvą, išvien su bažnytine bendruomene subrandinti savo atsivertimą ir tikėjimą. Galvoje turimas parengimas „visam krikščioniškajam gyvenimui“, mokinius suvienijant su Mokytoju Kristumi. „Tad katechumenai tebūnie tinkamai įvesdinami į išganymo slėpinį ir evangelinės moralės vykdymu bei reguliariai atliekamomis šventosiomis apeigomis įvedami į Dievo tautos tikėjimo, liturgijos ir meilės gyvenimą“40.

1249S-257Katechumenai „jau yra su Bažnyčia surišti, jau yra iš Kristaus namų, neretai jau gyvena tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimą“41. „Motina Bažnyčia juos kaip savus apglėbia meile ir rūpinimusi.“42

Kūdikių Krikštas

1250S-258Kūdikiams, kurie gimė turėdami žmogišką, puolusią ir gimtosios nuodėmės suterštą prigimtį, taip pat reikalingas atgimimas per Krikštą,43 kad būtų išgelbėti iš tamsybių valdžios ir perkelti į Dievo vaikų laisvę,44 kuriai yra pašaukti visi žmonės. Kūdikių Krikštas labai aiškiai parodo, kad išganymo malonė yra teikiama visiškai neužtarnaujamai. Bažnyčia ir tėvai sutrukdytų kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštydintų.45

1251S-257Krikščionys tėvai turėtų suprasti, kad ši praktika taip pat atitinka jų vaidmenį puoselėti jiems Dievo pavestųjų gyvybę.46

1252S-257Kūdikių krikštijimas yra labai sena Bažnyčios tradicija. Ji gerai žinoma nuo II amžiaus. Tačiau labai galimas dalykas, kad jau apaštalams pradėjus skelbti tikėjimą, kai Krikštą priimdavo ištisi „namai“,47 būdavo krikštijami ir kūdikiai.48

Tikėjimas ir Krikštas

1253S-259Krikštas yra tikėjimo sakramentas.49 Tačiau tikėjimui reikia tikinčiųjų bendruomenės. Kiekvienas tikintysis gali tikėti tik drauge su Bažnyčia. Tikėjimas, kurio reikalaujama Krikštui, dar nėra tobulas ir brandus, tai tik tikėjimo pradžia, ir jis turi būti ugdomas. Katechumeno ar jo krikštatėvio klausia: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ O jis atsako: „Tikėjimo malonės.“

1254S-259Po Krikšto visų pakrikštytųjų, kūdikių ar suaugusiųjų, tikėjimas dar turi augti. Todėl Bažnyčia kasmet Velykų naktį atnaujina Krikšto pažadus. Pasirengimas Krikštui tik priveda prie naujojo gyvenimo slenksčio. Krikštas yra naujojo gyvenimo Kristuje šaltinis, iš kurio trykšta visas krikščionio gyvenimas.

1255S-259Kad Krikšto malonė galėtų išsiskleisti, svarbi yra tėvų pagalba. Toks pat yra ir krikštatėvio bei krikštamotės vaidmuo. Jie turi būti tvirtai tikintys, pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam – kūdikiui ar suaugusiam – padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu.50 Ši užduotis – tikra bažnytinė tarnyba (officium51). Visa bažnytinė bendruomenė yra atsakinga už Krikšto metu gautos malonės išsiskleidimą ir išsaugojimą.

V. Kas gali krikštyti?

1256S-260Paprastai krikštija vyskupas ar kunigas, o Lotynų Bažnyčioje ir diakonas.52 Prireikus pakrikštyti, ištardamas trejybinę formulę, gali kiekvienas žmogus, net nekrikštytas,53 jei tik turi intenciją daryti tai, ką krikštydama daro Bažnyčia. Pagrindas Bažnyčiai sutikti su tokia galimybe yra Dievo troškimas išganyti visus žmones54 ir Krikšto būtinybė išganymui.55

VI. Krikšto būtinybė

1257S-261Pats Viešpats tvirtina, kad Krikštas būtinas išganymui.56 Todėl Jis paliepė savo mokiniams skelbti Evangeliją ir krikštyti visų tautų žmones.57 Krikštas yra būtinas išganymui tų žmonių, kuriems paskelbta Evangelija ir kurie turi galimybę to sakramento prašyti.58 Bažnyčia nežino kito būdo amžinajai laimei pasiekti kaip tik Krikštą; dėl to ji stengiasi būti ištikima Viešpaties priesakui ir pasirūpinti, kad atgimtų „iš vandens ir Dvasios“ visi, kurie tik gali būti pakrikštyti. Dievas išganymą susiejo su Krikšto sakramentu, bet Jis pats nėra savo sakramentų susaistytas.

1258S-262Bažnyčia visada buvo tvirtai įsitikinusi, kad žmonės, kurie miršta dėl tikėjimo dar negavę Krikšto, jau yra pakrikštyti savo mirtimi už Kristų ir su Kristumi. Tas kraujo krikštas, kaip ir troškimo krikštas, nebūdami sakramentai, duoda Krikšto vaisių.

1259S-262Katechumenams, mirštantiems iki Krikšto, jų aiškus troškimas jį gauti, susietas su gailesčiu už nuodėmes ir su meile, laiduoja išganymą, kurio jie negalėjo gauti sakramentu.

1260S-262„Kadangi Kristus mirė už visus ir kadangi žmogaus galutinis pašaukimas tėra vienas, būtent dieviškas, turime pripažinti, jog Šventoji Dvasia visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu.“59 Kiekvienas žmogus, kuris, nepažindamas Kristaus Evangelijos ir Jo Bažnyčios, ieško tiesos ir klauso Dievo valios tiek, kiek ją suvokia, gali būti išgelbėtas. Galima manyti, kad tokie žmonės aiškiai trokštų Krikšto, jei tik žinotų, kad jis yra būtinas.

1261S-262Be Krikšto mirusius kūdikius Bažnyčia gali tik patikėti Dievo gailestingumui; tai ji ir daro per jų laidojimo apeigas. Didis gailestingumas Dievo, „kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4), ir švelni Jėzaus meilė vaikams, skatinusi Jį sakyti: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite“ (Mk 10, 14), suteikia mums vilties, kad yra išganymo kelias ir be Krikšto mirusiems kūdikiams. Juo karščiau Bažnyčia ragina netrukdyti vaikeliams gauti šventojo Krikšto dovaną ir nueiti pas Kristų.

VII. Krikšto malonė

1262S-263Įvairius Krikšto padarinius ženklina regimi sakramento apeigų elementai. Panardinimas į vandenį simbolizuoja mirtį ir apvalymą, o drauge atgimimą ir atsinaujinimą. Du pagrindiniai Krikšto padariniai yra apvalymas nuo nuodėmių ir naujas gimimas Šventojoje Dvasioje.60

Nuodėmėms atleisti...

1263S-263Krikštu atleidžiamos visos nuodėmės – ir gimtoji, ir visos asmeninės, taip pat bausmės už nuodėmes.61 Nebelieka nieko, kas atgimdytiesiems sutrukdytų įeiti į Dievo karalystę, – nei Adomo nuodėmė, nei asmeninė nuodėmė, nei nuodėmės padariniai, kurių skaudžiausias yra atskyrimas nuo Dievo.

1264S-263Vis dėlto ir pakrikštytajame lieka kai kurių nuodėmės laikinų padarinių: kentėjimai, liga, mirtis ar trapumo žymės, kaip charakterio silpnybės ir t. t., taip pat polinkis į nuodėmę, tą polinkį Tradicija vadina geismingumu, arba perkeltine prasme nuodėmės židiniu [fomes peccati]: „Kadangi [geismingumas] paliktas tam, kad su juo kovotume, jis negali pakenkti tiems, kurie jam nepritaria ir, Jėzaus Kristaus malonės padedami, narsiai priešinasi. Juo labiau kad 'tas negaus vainiko, kas nebus grūmęsis pagal taisykles' (plg. 2 Tim 2, 5).“62

„Naujas kūrinys“

1265S-263Krikštas ne tik nuplauna visas nuodėmes, jis taip pat padaro naujatikį „nauju kūriniu“63, Dievo įvaikiu,64 kuris tampa „dieviškosios prigimties dalininku“65, Kristaus nariu66 ir Jo bendraįpėdiniu,67 Šventosios Dvasios šventove.68

1266S-263Švenčiausioji Trejybė pakrikštytajam dovanoja pašvenčiamąją malonę – nuteisinimo malonę, kuri:

teologinėms dorybėms padedant, padaro jį pajėgų tikėti į Dievą, Juo viltis ir Jį mylėti;

— duoda jam gebėjimą gyventi ir elgtis taip, kaip skatina Šventoji Dvasia savo dovanomis;

moralinėms dorybėms padedant, suteikia jam galimybę tapti vis geresniam.

Tad šventajame Krikšte įsišaknijęs visas antgamtinis krikščionio gyvenimas.

Įtraukti į Bažnyčią – Kristaus Kūną

1267S-263Krikštas padaro mus Kristaus Kūno nariais. „Tad [...] mes esame vieni kitų nariai“ (Ef 4, 25). Krikštas įtraukia į Bažnyčią. Iš Krikšto šaltinių gimsta vienintelė Naujosios Sandoros Dievo tauta, kuri peržengia visas prigimtines bei žmogiškas tautų, kultūrų, rasių ir lyčių ribas: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13).

1268S-263Pakrikštytieji tampa „gyvaisiais akmenimis“, kad statydintųsi „į dvasinius namus“ ir būtų „šventa kunigystė“ (1 Pt 2, 5). Gavę Krikštą, jie dalyvauja Kristaus kunigystėje, Jo pranašiškoje ir karališkoje misijoje ir yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris [juos] pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Krikštas suteikia galimybę dalyvauti bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje.

1269S-263Tapęs Bažnyčios nariu, pakrikštytasis priklauso jau nebe pats sau,69 o Tam, kuris už mus numirė ir buvo prikeltas.70 Todėl jis yra raginamas Bažnyčios bendrijoje paklusti kitiems,71 tarnauti jiems,72 būti klusnus ir nuolankus Bažnyčios vadovams,73 juos gerbti ir branginti.74 Kaip Krikštas yra atsakomybės bei pareigų versmė, lygiai taip pakrikštytasis turi Bažnyčioje ir teisių: teisę gauti sakramentus, būti stiprinamam Dievo žodžiu ir palaikomam kitokia dvasine Bažnyčios pagalba.75

1270S-263Tikintieji, per Krikštą „atgimę Dievo vaikais", „žmonių akivaizdoje privalo išpažinti iš Dievo per Bažnyčią gautąjį tikėjimą76 ir dalyvauti apaštališkoje ir misijinėje Dievo tautos veikloje.77

Sakramentinis krikščionių vienybės ryšys

1271S-263Krikštas yra visų krikščionių, net ir tų, kurie dar nėra visiškai susivieniję su Katalikų Bažnyčia, bendrystės pamatas. „Juk tie iš jų, kurie tiki Kristų ir yra deramai priėmę krikštą, tam tikru būdu, tegu ir netobulai, bendrauja su Katalikų Bažnyčia. [...] Per krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų, todėl jie teisėtai vadinasi krikščionimis, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai pripažįsta juos savo broliais Viešpatyje.“78 „Tad krikštas įsteigia sakramentinį vienybės ryšį tarp visų, kurie per jį atgimė.“79

Neišdildoma dvasinė žymė...

1272S-263Krikštu įtrauktas į Kristų, pakrikštytasis padaromas panašus į Kristų.80 Krikštas paženklina krikščionį dvasiniu neišdildomu jo priklausomybės Kristui antspaudu (žyme). To antspaudo nepanaikina jokia nuodėmė, net jei nuodėmė ir trukdo gauti Krikšto teikiamų išganymo vaisių.81 Vieną kartą visam laikui suteiktas Krikštas negali būti kartojamas.

1273S-263Krikštu įtrauktiems į Bažnyčią tikintiesiems būna įspausta sakramentinė žymė, kuria jie pašventinami krikščioniškai garbinti Dievą.82 Krikšto antspaudas krikščionis įpareigoja ir padaro gebančius tarnauti Dievui gyvai dalyvaujant šventojoje Bažnyčios liturgijoje ir vykdyti pakrikštytųjų kunigystę liudijant šventu gyvenimu ir veiklia gailestingąja meile.83

1274S-263„Viešpaties žymė“84 yra antspaudas, kuriuo Šventoji Dvasia mus paženklino „atpirkimo dienai“ (Ef 4, 30).85 „Krikštas yra amžinojo gyvenimo antspaudas.“86 Tikintysis, „išlaikęs antspaudą iki galo“, tai yra likęs ištikimas savojo Krikšto priesakams, galės mirti „pažymėtas tikėjimo ženklu“,87 lydimas savojo Krikšto tikėjimo, laukdamas jo atbaigimo – palaimingojo Dievo regėjimo – ir turėdamas viltį prisikelti.

Santrauka

1275S-251Įkrikščioninama trimis sakramentais: Krikštu, kuris yra naujo gyvenimo pradžia; Sutvirtinimu, kuris tą gyvenimą sustiprina; ir Eucharistija, kuri maitina mokinį Kristaus Kūnu ir Krauju, kad jis pasidarytų kaip Kristus.

1276S-252„Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20).

1277S-252Krikštas gimdo naujam gyvenimui Kristuje. Pagal Viešpaties valią Krikštas yra būtinas išganymui, kaip ir pati Bažnyčia, į kurią Krikštas įvesdina.

1278S-256Esminė Krikšto apeiga yra krikštijamojo panardinimas į vandenį arba vandens užpylimas ant galvos šaukiantis Švenčiausiosios Trejybės, tai yra Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

1279S-263Krikšto vaisiai, arba Krikšto malonė, yra labai gausūs: tai gimtosios nuodėmės ir visų asmeninių nuodėmių atleidimas; gimimas naujam gyvenimui, kai žmogus tampa Tėvo įvaikiu, Kristaus nariu, Šventosios Dvasios šventove. Kartu pakrikštytasis įtraukiamas į Bažnyčią, Kristaus Kūną, ir tampa Kristaus kunigystės dalininku.

1280S-263Krikštas įspaudžia sieloje neišdildomą dvasinį ženklą, žymę, kuria pakrikštytasis pašventinamas krikščioniškai garbinti Dievą. Dėl šios žymės Krikštas negali būti kartojamas.88

1281S-262Žmonės, kurie miršta dėl tikėjimo, katechumenai ir visi tie, kurie, nors ir nepažįsta Bažnyčios, bet, malonės pažadinti, nuoširdžiai ieško Dievo ir stengiasi vykdyti Jo valią, gali būti išganyti net ir negavę Krikšto.89

1282S-262Nuo seniausių laikų Krikštas yra teikiamas ir kūdikiams, nes jis yra Dievo malonė ir dovana be jokių žmogaus nuopelnų; kūdikiai yra krikštijami remiantis Bažnyčios tikėjimu. Įžengimas į krikščioniškąjį gyvenimą atveria kelią į tikrąją laisvę.

1283S-262Dėl kūdikių, mirusių be Krikšto, Bažnyčios liturgija ragina mus pasitikėti Dievo gailestingumu ir melsti jiems išganymo.

1284S-260Prireikus pakrikštyti gali kiekvienas žmogus, jei tik turi intenciją daryti tai, ką daro Bažnyčia, ir užpila vandens ant krikštijamojo galvos tardamas: „Aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

1213-1216, 1276-1277252. Kaip vadinamas pirmas įkrikščioninimo sakramentas?

Dėl pagrindinės šventimo apeigos jis pirmiausia vadinamas Krikštu: pakrikštyti reiškia panardinti į vandenį. Krikštijamasis panardinamas Kristaus mirtyje ir prisikelia su juo kaip „naujas kūrinys“ (2 Kor 5, 17). Taip pat jis vadinamas „Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu“ (Tit 3, 5) ir „apšvietimu“, nes pakrikštytasis tampa „šviesos vaiku“ (Ef 5, 8).

KBKS 252 kontekstas

1217-1222253. Koks yra Krikšto pirmavaizdis Senojoje Sandoroje?

Senojoje Sandoroje aptinkama įvairių Krikšto pirmavaizdžių: gyvybės ir mirties šaltinis vanduo; vandenyje išgelbėjanti Nojaus arka; Izraelį iš Egipto vergijos išlaisvinantis perėjimas per Raudonąją jūrą; Izraelį į Pažado žemę – amžinojo gyvenimo įvaizdį – atvedantis perėjimas per Jordaną.

KBKS 253 kontekstas

1223-1224254. Kas įgyvendina šiuos pirmavaizdžius?

Jėzus Kristus, savo viešojo gyvenimo pradžioje Jono Krikštytojo pakrikštytas Jordane. Nuo kryžiaus iš perverto jo šono trykšta kraujas ir vanduo – Krikšto ir Eucharistijos ženklai, o po Prisikėlimo jis patiki apaštalams misiją: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19).

KBKS 254 kontekstas

1226-1228255. Nuo kada ir kam Bažnyčia teikia Krikštą?

Nuo Sekminių dienos Bažnyčia teikia Krikštą tiems, kurie tiki į Jėzų Kristų.

KBKS 255 kontekstas

1229-1245, 1278256. Kokia yra esminė Krikšto apeiga?

Esminė šio sakramento apeiga yra krikštijamojo panardinimas į vandenį arba vandens išliejimas ant jo galvos, šaukiantis Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardo.

KBKS 256 kontekstas

1246-1252257. Kas gali priimti Krikštą?

Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas asmuo.

KBKS 257 kontekstas

1250258. Kodėl Bažnyčia krikštija kūdikius?

Todėl, kad jie gimsta su gimtąja nuodėme ir juos reikia išlaisvinti iš piktojo galios bei įvesti į Dievo vaikų laisvės karalystę.

KBKS 258 kontekstas

1253-1255259. Ko reikalaujama iš krikštijamojo?

Iš kiekvieno krikštijamojo reikalaujama tikėjimo išpažinimo, kurį suaugęs atlieka asmeniškai, o už kūdikį – tėvai ir Bažnyčia. Atsakomybe už parengimą Krikštui (katechumenatą) ir tikėjimo bei Krikšto malonės ugdymą taip pat dalijasi krikšto tėvas ar krikšto motina ir visa bažnytinė bendruomenė.

KBKS 259 kontekstas

1256, 1284260. Kas gali krikštyti?

Paprastai Krikštą teikia vyskupas ir kunigas, o lotynų apeigų Bažnyčioje – dar ir diakonas. Iškilus būtinybei krikštyti gali kiekvienas asmuo, turintis intenciją daryti tai, ką daro Bažnyčia. Jis lieja vandenį ant kandidato galvos ir taria trejybinę Krikšto formulę: „Aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

KBKS 260 kontekstas

1257261. Ar Krikštas būtinas išganymui?

Krikštas būtinas išganymui tų, kuriems buvo paskelbta Evangelija ir kurie turi galimybę prašyti šio sakramento.

KBKS 261 kontekstas

1258-1261, 1281-1283262. Ar galima būti išganytam be Krikšto?

Kadangi Kristus mirė dėl visų žmonių išganymo, be Krikšto taip pat gali būti išganyti dėl tikėjimo mirę žmonės (kraujo Krikštas), katechumenai ir tie, kurie malonės veikiami, nepažindami Kristaus nei Bažnyčios, nuoširdžiai ieško Dievo ir stengiasi vykdyti jo valią (troškimo Krikštas). Be Krikšto mirusius vaikus Bažnyčia savo liturgijoje patiki Dievo gailestingumui.

KBKS 262 kontekstas

1262-1274, 1279-1280263. Kokie yra Krikšto padariniai?

Krikštu atleidžiama gimtoji nuodėmė, visos asmeninės nuodėmės ir bausmės už nuodėmes; jis leidžia dalyvauti Dievo trejybiškajame gyvenime per pašvenčiamąją malonę, per nuteisinamąją malonę, įtraukiančią į Kristų ir į jo Bažnyčią; jis leidžia dalyvauti Kristaus kunigystėje ir padeda bendrystės su visais krikščionimis pamatą; jis leidžia skleistis dieviškosioms dorybėms ir Šventosios Dvasios dovanoms. Pakrikštytasis visam laikui priklauso Kristui, jis paženklintas neišdildomu Kristaus antspaudu (žyme).

KBKS 263 kontekstas

1212, 1275251. Kaip vyksta įkrikščioninimas?

Jis vyksta per sakramentus, padedančius krikščioniškojo gyvenimo pamatus: per Krikštą atgimę tikintieji sustiprinami Sutvirtinimu ir maitinami Eucharistija.

KBKS 251 kontekstas

KBK išnašos

4Plg. Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Armenis: DS 1314; KTK kan. 204, § 1. 849; CCEO can. 675, § 1.

5Catechismus Romanus 2, 2, 5, ed. P. Rodríguez, Vatikanas–Pamplona, 1989, p. 179.

6Plg. Rom 6, 3–4; Kol 2, 12.

7Šv. Justinas, Apologia 1, 61: CA 1, 168 (PG 6, 421).

8Plg. Žyd 10, 32.

9Plg. 1 Tes 5, 5.

10Šv. Grigalius Nazianzietis, Oratio 40, 3–4: SC 358, 202–204 (PG 36, 361–364).

11Velyknaktis, 42, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 288.

12Plg. Pr 1, 2.

13Velyknaktis, 42, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 288.

14Velyknaktis, 42, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 288.

15Velyknaktis, 42, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 288.

16Plg. Mt 3, 13.

17Plg. Mk 16, 15–16.

18Plg. Mt 3, 15.

19Plg. Fil 2, 7.

20Plg. Mt 3, 16–17.

21Plg. Mk 10, 38; Lk 12, 50.

22Plg. Jn 19, 34.

23Plg. 1 Jn 5, 6–8.

24Šv. Ambraziejus, De sacramentis 2, 2, 6: CSEL 73, 27–28 (PL 16, 425–426).

25Plg. Apd 2, 41; 8, 12–13; 10, 48; 16, 15.

26Plg. Kol 2, 12.

27Plg. Gal 3, 27.

28Plg. 1 Kor 6, 11; 12, 13.

29Plg. 1 Pt 1, 23; Ef 5, 26.

30Šv. Augustinas, In Iohannis evangelium tractatus 80, 3: CCL 36, 529 (PL 35, 1840).

31Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 64: AAS 56 (1964) 117.

32Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 65: AAS 56 (1964) 117; plg. Ibid., 37–40: AAS 56 (1964) 110–111.

33Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 14: AAS 58 (1966) 963; KTK kan. 851. 865–866.

34Plg. KTK kan. 851, 2. 868.

35Plg. Rom 6, 17.

36Plg. Kūdikių krikštas, 62, in: Kūdikių krikštas, Vilnius, 1995, p. 44.

37Plg. Gal 3, 27.

38Plg. Fil 2, 15.

39KTK kan. 864; plg. CCEO can. 679.

40Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 14: AAS 58 (1966) 962–963; plg. Praenotanda 19, in: Ordo initiationis christianae adultorum, Vatikanas, 1972, p. 11; Ibid., De tempore catechumenatus eiusque ritibus 98, p. 36.

41Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 14: AAS 58 (1966) 963.

42Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 14: AAS 57 (1965) 19; plg. KTK kan. 206. 788.

43Plg. Tridento Susirinkimas, 5a sesija, Decretum de peccato originali, canon 4: DS 1514.

44Plg. Kol 1, 12–14.

45Plg. KTK kan. 867; CCEO can. 686, § 1.

46Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 15–16; Ibid., 41: AAS 57 (1965) 47; Idem, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1067–1069; KTK kan. 774, § 2. 1136.

47Plg. Apd 16, 15. 33; 18, 8; 1 Kor 1, 16.

48Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija, Instr. Pastoralis actio, 4: AAS 72 (1980) 1139.

49Plg. Mk 16, 16.

50Plg. KTK kan. 872–874.

51Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 67: AAS 56 (1964) 118.

52Plg. KTK kan. 861, § 1; CCEO can. 677, § 1.

53Plg. KTK kan. 861, § 2.

54Plg. 1 Tim 2, 4.

55Plg. Mk 16, 16.

56Plg. Jn 3, 5.

57Plg. Mt 28, 20. Plg. Tridento Susirinkimas, 7a sesija, Decretum de sacramentis, Canones de sacramento Baptismi, canon 5: DS 1618; Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 14: AAS 57 (1965) 18; Idem, Dekr. Ad gentes, 5: AAS 58 (1966) 951–952.

58Plg. Mk 16, 16.

59Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1043; plg. Idem, Dogm. konst. Lumen gentium, 16: AAS 57 (1965) 20; Idem, Dekr. Ad gentes, 7: AAS 58 (1966) 955.

60Plg. Apd 2, 38; Jn 3, 5.

61Plg. Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Armenis: DS 1316.

62Tridento Susirinkimas, 5a sesija, Decretum de peccato originali, canon 5: DS 1515.

63Plg. 2 Kor 5, 17.

64Plg. Gal 4, 5–7.

65Plg. 2 Pt 1, 4.

66Plg. 1 Kor 6, 15; 12, 27.

67Plg. Rom 8, 17.

68Plg. 1 Kor 6, 19.

69Plg. 1 Kor 6, 19.

70Plg. 2 Kor 5, 15.

71Plg. Ef 5, 21; 1 Kor 16, 15–16.

72Plg. Jn 13, 12–15.

73Plg. Žyd 13, 17.

74Plg. 1 Tes 5, 12–13.

75Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 37: AAS 57 (1965) 42–43; KTK kan. 208–223; CCEO can. 675, § 2.

76Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 16.

77Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 17: AAS 57 (1965) 21; Idem, Dekr. Ad gentes, 7: AAS 58 (1966) 956; Ibid., 23: AAS 58 (1966) 974–975.

78Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 3: AAS 57 (1965) 93.

79Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 22: AAS 57 (1965) 105.

80Plg. Rom 8, 29.

81Plg. Tridento Susirinkimas, 7a sesija, Decretum de sacramentis, Canones de sacramentis in genere, canon 9: DS 1609; Ibid., Canones de sacramento Baptismi, canon 6: DS 1619.

82Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 16.

83Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 15–16.

84Plg. Šv. Augustinas, Epistula 98, 5: CSEL 34, 527 (PL 33, 362).

85Plg. Ef 1, 13–14; 2 Kor 1, 21–22.

86Šv. Ireniejus Lionietis, Demonstratio praedicationis apostolicae, 3: SC 62, 32.

87I Eucharistijos malda, 97, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 475.

88Plg. Tridento Susirinkimas, 7a sesija, Decretum de sacramentis, Canones de sacramentis in genere, canon 9: DS 1609; Ibid., Canones de sacramento Baptismi, canon 11: DS 1624.

89Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 16: AAS 57 (1965) 20.