Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

2 skirsnis. Mes tikime

166S-30Tikėjimas yra asmeninis aktas: laisvas žmogaus atsakas į save apreiškiančio Dievo kreipimąsi. Tačiau tikėjimas nėra atskirtas aktas. Niekas negali pats vienas tikėti, kaip negali ir pats vienas gyventi. Niekas nėra pats sau davęs tikėjimo, kaip nėra sau davęs gyvenimo. Tikintysis tikėjimą yra gavęs iš kitų ir privalo jį perduoti kitiems. Mūsų meilė Jėzui ir žmonėms verčia mus kalbėti kitiems apie savo tikėjimą. Tad kiekvienas tikintysis yra tartum viena grandis didžiojoje tikinčiųjų grandinėje. Aš negaliu tikėti, jei manęs neremia kitų tikėjimas, o savo tikėjimu palaikau jų tikėjimą.

167S-30„Tikiu“:44 tai Bažnyčios tikėjimas, asmeniškai kiekvieno tikinčiojo išpažįstamas paprastai nuo Krikšto akimirkos. „Tikime“:45 tai Bažnyčios tikėjimas, išpažįstamas Vyskupų Susirinkime arba dažniausiai liturginiame tikinčiųjų susibūrime. „Tikiu“: taip savo tikėjimu Dievui atsako Bažnyčia, mūsų Motina, kuri ir mus moko sakyti: „Tikiu“, „Tikime“.

I. „Žiūrėk, Viešpatie, savo Bažnyčios tikėjimo“

168S-30Pirmiausia tiki Bažnyčia ir taip vadovauja mano tikėjimui, maitina jį ir palaiko. Tad pirmiausia Bažnyčia visur išpažįsta Viešpatį („Tave po visą pasaulį šventoji Bažnyčia išpažįsta“, – giedame „Te Deum“ himne), o su ja ir joje esame raginami ir mes išpažinti: „Tikiu“, „Tikime“. Iš Bažnyčios Krikštu mes gauname tikėjimą ir naują gyvenimą Kristuje. Pagal „Romos apeigyną“ krikštijantysis klausia katechumeną: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ Šis atsako: „Tikėjimo malonės.“ – „Ką tau tikėjimas duos?“ – „Amžinąjį gyvenimą.“46

169S-30Išganymas ateina vien tik iš Dievo; bet kadangi tikėjimo gyvenimą mes gauname per Bažnyčią, ji yra mūsų Motina: „Mes tikime Bažnyčią kaip mūsų naujojo gimimo Motiną, bet ne į Bažnyčią, lyg ji būtų mūsų išganymo kūrėja.“47 Kadangi ji yra mūsų Motina, ji yra ir mūsų tikėjimo auklėtoja.

II. Tikėjimo kalba

170S-31Mes tikime ne formules, bet tikrovę, kurią jos išreiškia ir kurią „paliesti“ mums leidžia tikėjimas. „Tikinčiojo [tikėjimo] aktas neapsiriboja reiškimu, bet apima ir pačią tikrovę [išreiškiamą].“48 Vis dėlto prie tos tikrovės mes artinamės pasigelbėdami tikėjimo formulėmis. Jos mums padeda tikėjimą išreikšti ir perduoti, švęsti jį bendruomenėje, jį įsisąmoninti ir vis labiau juo gyventi.

171S-31Bažnyčia, būdama „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15), ištikimai saugo tikėjimą, vieną kartą duotą šventiesiems.49 Ji saugo Kristaus žodžių atminimą, iš kartos į kartą perduoda Apaštalų tikėjimo išpažinimą. Kaip motina moko vaikus kalbėti, o drauge ir suprasti bei bendrauti, taip ir mūsų Motina Bažnyčia moko mus tikėjimo kalbos, kad mes išmoktume tikėjimą suprasti ir juo gyventi.

III. Vienas tikėjimas

172S-32Ištisus šimtmečius Bažnyčia daugeliu kalbų, daugelyje kultūrų, tautų ir nacijų nesiliauja skelbusi savojo tikėjimo, gauto iš vienintelio Viešpaties, perduoto vienu Krikštu, įsitikinusi, kad visi žmonės turi tik vieną Dievą ir Tėvą.50 Šventasis Ireniejus Lionietis, šio tikėjimo liudytojas, pareiškia:

173S-32„Iš tiesų Bažnyčia, nors ir išplitusi visame pasaulyje ligi tolimiausių žemės pakraščių, gavusi iš apaštalų ir jų mokinių tikėjimą, [...] [šį skelbimą ir tikėjimą] rūpestingai saugo, tartum būtų gyvenusi vienuose namuose, vienodai tiki, tartum turėtų vieną sielą ir vieną širdį, ir jį pagarsina, moko ir perduoda vienu balsu, tartum turėtų tik vieną burną.“51

174S-32„Nors pasaulio kalbos yra skirtingos, bet Tradicijos prasmė viena ir ta pati. Nei Germanijoje įsteigtos Bažnyčios neturi kito tikėjimo ir kitos Tradicijos, nei tos, kurios yra iberų ar keltų krašte, nei Rytų, nei Egipto, nei Libijos, nei kitos, įsteigtos pasaulio centre.“52 „Bažnyčios skelbimas yra teisingas ir tvirtas, nes visame pasaulyje per ją buvo skirtas tik vienas išganymo kelias.“53

175S-32„Šį tikėjimą, kurį esame gavę iš Bažnyčios, rūpestingai saugome, nes Dievo Dvasios veikimu jis, tartum puikiame inde laikomas brangus turtas, nuolat atsinaujina ir atnaujina patį indą, kuriame yra padėtas.“54

Santrauka

176S-27Tikėjimas yra asmeninis viso žmogaus ryšys su apreiškiančiu Dievu. Tai proto ir valios pritarimas Dievui, apsireiškiančiam savo darbais ir žodžiais.

177S-27Tad „tikėti“ apima du dalykus: asmenį ir tiesą; tiki tiesa, pasitikėdamas ją skelbiančiu asmeniu.

178S-27Mes turime tikėti ne ką kitą, tik į Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.

179S-28Tikėjimas yra antgamtinė Dievo dovana. Kad žmogus tikėtų, jam reikia vidinės Šventosios Dvasios pagalbos.

180S-28„Tikėti“ yra žmogiškas, sąmoningas ir laisvas, žmogaus asmens orumą atitinkantis aktas.

181S-30„Tikėti“ yra bažnytinis aktas. Bažnyčios tikėjimas pradeda, gimdo, palaiko ir maitina mūsų tikėjimą. Bažnyčia yra visų tikinčiųjų Motina. „Dievas tam nebus Tėvas, kam Bažnyčia nėra Motina.“55

182S-32„Mes tikime visa, kas yra užrašytame ar perduotame Dievo žodyje ir ką Bažnyčia pateikia tikėti kaip Dievo apreiškimą.“56

183S-28Tikėjimas yra būtinas išganymui. Pats Viešpats tvirtina: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16).

184S-28„Tikėjimas yra išankstinis ragavimas to pažinimo, kuris padarys mus laimingus būsimajame gyvenime.“57

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

166-169, 18130. Kodėl tikėjimas yra asmeninis ir drauge bažnytinis aktas?

Tikėjimas kaip žmogaus laisvas atsakas apsireiškiančiam Dievui yra asmeninis aktas. Tačiau kartu jis yra bažnytinis aktas, išreiškiamas išpažinimu: „Tikime“. Iš tiesų tiki būtent Bažnyčia; tad Šventosios Dvasios malone Bažnyčia pirmesnė už pavienio krikščionio tikėjimą, ji gimdo jį ir maitina. Todėl Bažnyčia yra Motina ir Mokytoja.

„Niekas negali turėti Dievo kaip Tėvo, kas neturi Bažnyčios kaip Motinos“ (šv. Kiprijonas).

KBKS 30 kontekstas

170-17131. Kodėl tikėjimo formulės yra svarbios?

Tikėjimo formulės yra svarbios, nes jos leidžia visiems bendra kalba išreikšti, perimti, švęsti tikėjimo tiesas ir dalytis jomis su kitais.

KBKS 31 kontekstas

172-175, 18232. Kokiu būdu Bažnyčios tikėjimas yra vienas?

Nors Bažnyčią sudaro skirtingų kalbų, kultūrų ir papročių žmonės, ji vienbalsiai išpažįsta vieną tikėjimą, gautą iš vienintelio Viešpaties ir perteiktą vienintelės Apaštalų Tradicijos. Ji išpažįsta vienintelį Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią – ir moko vienintelio išganymo kelio. Tad mes viena širdimi ir viena siela tikime tuo, kas glūdi perduotame ar užrašytame Dievo žodyje ir ką Bažnyčia pateikia kaip Dievo apreikštuosius dalykus.

KBKS 32 kontekstas

150-152, 176-17827. Ką žmogui reiškia tikėti į Dievą?

Tai reiškia laikytis paties Dievo, pasitikint juo ir pritariant visoms jo apreikštoms tiesoms, nes Dievas yra pati Tiesa. Tai reiškia tikėti į vieną Dievą trijuose Asmenyse: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.

KBKS 27 kontekstas

153-165, 179-180, 183-18428. Kokios yra tikėjimo ypatybės?

Tikėjimas, neužsitarnauta Dievo dovana, prieinama nuolankiai jos prašantiems, yra išganymui būtina antgamtinė dorybė. Tikėjimo aktas yra žmogiškasis aktas, t. y. žmogaus, Dievo paveiktos valios pastūmėto laisvai pritarti dieviškajai tiesai, proto aktas. Be to, tikėjimas yra tikras, nes remiasi Dievo žodžiu; jis veikia „meile“ (Gal 5, 6) ir nepaliaujamai auga Dievo žodžio klausantis ir meldžiantis. Jis leidžia iš anksto ragauti dangaus džiaugsmo.

KBKS 28 kontekstas

KBK išnašos

44Apaštalų simbolis: DS 30.

45Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150 (originalus tekstas graikų k.).

46Ordo initiationis christianae adultorum: DS 150, 75, ed. typica, Vatikanas, 1972, p. 24; Ibid., 247, p. 91.

47Faustas Rėjietis, De Spiritu Sancto 1, 2: CSEL 21, 104 (1, 1: PL 62, 11).

48Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 2–2, q. 1, a. 2, ad 2, ed. Leon. 8, 11.

49Plg. Žyd 1, 3.

50Plg. Ef 4, 4–6.

51Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 1, 10, 1–2: SC 264, 154–158 (PG 7, 550–551).

52Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 1, 10, 2: SC 264, 158–160 (PG 7, 531–534).

53Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 5, 20, 1: SC 153, 254–256 (PG 7, 1177).

54Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 3, 24, 1: SC 211, 472 (PG 7, 966).

55Šv. Kiprijonas Kartaginietis, De Ecclesiae catholicae unitate, 6: CCL 3, 253 (PL 4, 519).

56Paulius VI, Sollemnis Professio fidei, 20: AAS 60 (1968) 441.

57Šv. Tomas Akvinietis, Compendium theologiae, 1, 2, ed. Leon. 42, 83.