Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

8 skirsnis. Aštuntas įsakymas

Neliudysi melagingai prieš savo artimą (Iš 20, 16).
Protėviams buvo pasakyta: „Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas“ (Mt 5, 33).

2464S-521Aštuntu įsakymu draudžiama iškreipti tiesą bendraujant su kitais žmonėmis. Ta moralinė nuostata išplaukia iš šventosios tautos pašaukimo liudyti savo Dievą, kuris yra tiesa ir nori tiesos. Nusižengti tiesai – tai žodžiais ar darbais atsisakyti pareigos būti tiesiam moraline prasme: tai didelė, Sandoros pamatus ardanti neištikimybė Dievui.

I. Gyventi tiesoje

2465S-521Senasis Testamentas tvirtina: Dievas yra visokios tiesos šaltinis. Jo žodis yra tiesa.214 Jo įstatymas yra tiesa.215 „Tavo ištikimybė tęsias iš kartos į kartą“ (Ps 119, 90).216 Kadangi Dievas yra „tiesakalbis“ (Rom 3, 4), Jo tautos nariai yra pašaukti gyventi tiesoje.217

2466S-521Jėzuje Kristuje pasirodė visa Dievo tiesa. Pilnas malonės ir tiesos,218 Jis yra „pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12), Jis yra Tiesa.219 Visi, kurie į Jį tiki, nelieka tamsybėje.220 Jėzaus mokinys gyvena Jo žodžiais, kad pažintų tiesą, kuri išlaisvina221 ir kuri pašventina.222 Sekti Jėzumi reiškia gyventi Tiesos Dvasia,223 kurią Tėvas siunčia Jo vardu224 ir kuri veda „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Savo mokinius Jėzus moko besąlygiškai mylėti tiesą: „Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne“ (Mt 5, 37).

2467S-521Žmogus iš prigimties yra linkęs į tiesą. Jis įpareigotas ją gerbti ir liudyti: „Visus žmones dėl jų turimo orumo pati jų prigimtis ragina ir drauge morališkai įpareigoja ieškoti tiesos, pirmiausia – religijos srityje. Jie taip pat privalo pažintos tiesos laikytis ir visą savo gyvenimą tvarkyti pagal tiesos reikalavimus.“225

2468S-521Tiesa, kaip teisingas žmogaus elgesys ir teisinga jo kalba, vadinama tiesumu, nuoširdumu arba atvirumu. Tiesa, arba tiesumas, yra dorybė, leidžianti teisingai elgtis ir sakyti tiesą, vengiant dviveidiškumo, apsimetinėjimo ir veidmainystės.

2469S-521„Žmonės negalėtų sugyventi, jeigu vieni kitais nepasitikėtų, tai yra slėptų tiesą.“226 Tiesos dorybė teisingai atiduoda kitam, kas jam priklauso. Tiesumu išlaikoma pusiausvyra tarp to, kas pasakytina, ir paslapties, kurią reikia išsaugoti: jis apima atvirumą ir santūrumą. „Būdamas garbingas, žmogus privalo parodyti tiesą kitam žmogui.“227

2470S-521Kristaus mokinys pasiryžęs „gyventi tiesoje“, tai yra gyventi kukliai, sekdamas Viešpaties pavyzdžiu ir būdamas ištikimas Jo tiesai. „Jei sakytume, kad bendraujame su juo, o vaikščiotume tamsoje, meluotume ir nevykdytume tiesos“ (1 Jn 1, 6).

II. „Liudyti tiesą“

2471S-522Pilotui Kristus pareiškė atėjęs į pasaulį, kad liudytų tiesą.228 Krikščionis neturi gėdytis „mūsų Viešpaties liudijimo“ (2 Tim 1, 8). Kai reikia liudyti tikėjimą, krikščionis, kaip šv. Paulius savo teisėjams, privalo nedviprasmiškai jį išpažinti. Jis privalo „visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones“ (Apd 24, 16).

2472S-522Krikščionių pareiga dalyvauti Bažnyčios gyvenime skatina juos būti Evangelijos liudytojais ir atitinkamai įsipareigoti. Liudyti – tai perteikti tikėjimą žodžiais ir darbais. Liudijimas yra teisingumo aktas, patvirtinantis tiesą arba leidžiantis ją pažinti:229

Visi Kristaus tikintieji, kad ir kur jie gyventų, savo gyvenimo pavyzdžiu bei žodžio liudijimu privalo taip atskleisti naująjį žmogų, kuriuo jie apsivilko per krikštą, ir Šventosios Dvasios galią, kuria buvo sustiptinti Sutvirtinimo sakramentu.230

2473S-522Kankinystė yra iškiliausias tikėjimo tiesos liudijimas, liudijimas pačia mirtimi. Kankinys liudija mirusį ir prisikėlusį Kristų, su kuriuo jį vienija meilė, liudija tikėjimo ir krikščioniškojo mokymo tiesą. Tvirtumu jis pakelia prievartinę mirtį. „Leiskite man tapti laukinių žvėrių maistu, kad jų dėka galėčiau Dievą pasiekti.“231

2474S-522Savo gyvybe tikėjimą paliudijusių kankinių atminimus Bažnyčia labai rūpestingai rinko ir sudėjo į Kankinių aktus. Tai krauju rašytas tiesos archyvas:

Niekuo manęs nebesužavės nei šis pasaulis, nei žemiškos karalystės. Man verčiau mirti ir su Jėzumi Kristumi susivienyti, negu karaliauti iki žemės pakraščių. Ieškau To, kuris už mus numirė. Trokštu To, kuris dėl mūsų prisikėlė. Artėja mano gimimas...232
Šlovinu Tave, kad šią dieną ir šią valandą teikeisi mane priimti į kankinių būrį [...]. Tu ištesėjai savo pažadą, Dieve ištikimasis ir teisusis! Todėl ir aukštinu Tave už visa, garbinu ir šlovinu per amžinąjį ir dangiškąjį Vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų, mylimąjį Tavo Sūnų, per kurį Tau su Juo ir Šventąja Dvasia tebūna garbė dabar ir per būsimuosius amžius. Amen.233

III. Nusižengimai tiesai

2475S-523Kristaus mokiniai yra apsivilkę „nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 24). „Tad, pametę melagystę“ (Ef 4, 25), jie turi atmesti „visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas“ (1 Pt 2, 1).

2476S-523Melagingas liudijimas ir melaginga priesaika. Viešai pasakyti tiesai prieštaraujantys žodžiai įgyja ypatingą svorį. Teisme jie tampa melagingu liudijimu,234 duodant priesaiką – melgaginga priesaika. Toks elgesys padeda ir nekaltą žmogų pasmerkti, ir kaltą išteisinti, ir padidinti bausmę, kurios nusipelnė kaltinamasis;235 tai esmingai kenkia teisėtvarkai ir bešališkam teisėjų nuosprendžiui.

2477S-523Pagarba geram žmogaus vardui draudžia bet kuriuos veiksmus ir žodžius, galinčius jam nepelnytai pakenkti.236 Tad nusikalstama:

skubotu sprendimu, kai, nors ir tylomis, bet neturint tam pakankamo pagrindo, artimui priskiriama moralinė yda;

apkalba, kai be objektyviai būtino pagrindo atskleidžiami artimo nusižengimai ir ydos jų nežinantiems asmenims;237

šmeižtu, kai, sakant netiesą, žeminamas kitų žmonių geras vardas ir suteikiama dingstis klaidingai apie juos spręsti.

2478S-523Norėdamas išvengti skubotų sprendimų, kiekvienas tegu pasistengia kaip galima palankiau vertinti savo artimo mintis, žodžius ir darbus:

Kiekvienas geras krikščionis turėtų būti linkęs miglotą artimo pasakymą labiau aiškinti teigiama linkme, negu jį pasmerkti. Jei to negali padaryti, tegu paklausia, ką anas turi galvoje; jei jaučia ar turi galvoje ką nors bloga, su meile tepataiso; jei ir to nepakanka, teieško visų tinkamų priemonių, kad, teisingai supratęs, apsaugotų artimą nuo klaidos.238

2479S-523Apkalba ir šmeižtas griauna artimo gerą vardą ir garbę. Garbė yra visuomeninis žmogaus kilnumo paliudijimas, ir kiekvienas žmogus turi prigimtinę teisę į savo garbę, gerą vardą ir pagarbą. Tad apkalba ir šmeižtas pažeidžia teisingumo ir meilės dorybes.

2480S-523Smerktini bet kurie meilikavimą, pataikavimą ar nuolaidžiavimą reiškiantys žodžiai ar poelgiai, kuriais kiti paskatinami ir padrąsinami daryti blogus darbus ir nusikalstamai elgtis. Pataikavimas yra sunkus nusižengimas, jeigu padaro didelės ydos ar sunkios nuodėmės bendrininku. Noras būti paslaugiam ir draugiškam nepateisina veidmainystės. Pataikavimas yra lengvoji nuodėmė, jei norima tik pasirodyti maloniam, išvengti blogio, įveikti sunkumus, gauti leistinos naudos.

2481S-523Tuštybė arba pagyrūniškumas yra nusižengimas tiesai, lygiai kaip ir ironija, kai siekiama nuvertinti kitą žmogų, kandžiai pašiepiant vieną ar kitą jo elgesio bruožą.

2482S-523„Melas yra netiesos sakymas siekiant apgauti.“239 Viešpats demaskuoja melą kaip velnio darbą: „Jūsų tėvas – velnias [...], jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44).

2483S-523Melas yra tikriausias nusižengimas tiesai. Meluoti reiškia kalbėti arba veikti prieštaraujant tiesai, trokštant ką nors suklaidinti. Pažeisdamas žmogaus ryšį su tiesa ir su artimu, melas drauge kėsinasi į pagrindinį žmogaus ir jo žodžio ryšį su Viešpačiu.

2484S-523Melo sunkumas matuojamas iškreipiamos tiesos prigimtimi, aplinkybėmis, meluojančiojo intencijomis, žala melo aukoms. Nors melas savaime tėra lengvoji nuodėmė, jis tampa mirtinąja nuodėme, kai smarkiai pažeidžia teisingumo ir meilės dorybes.

2485S-523Melas smerktinas dėl pačios jo prigimties. Juo išniekinamas žodis, skirtas kitiems perduoti žinomą tiesą. Sąmoningas noras suklaidinti artimą tiesai prieštaraujančiais žodžiais yra nusižengimas teisingumui ir meilei. Melagio kaltė dar didesnė, kai kyla grėsmė, kad kėsinimasis suklaidinti turės pragaištingų padarinių suklaidintajam.

2486S-523Pažeisdamas tiesumo dorybę, melas yra tam tikra prievarta kitam. Jis kėsinasi į jo gebėjimą pažinti – visų sprendimų bei nuosprendžių sąlygą. Jis sėja nesantaiką tarp žmonių ir visokį iš jos kylantį blogį. Melas yra pragaištingas visai visuomenei: jis pakerta žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir ardo nusistovėjusius visuomeninius santykius.

2487S-523Kiekvieną nusižengimą teisingumui ir tiesai lydi pareiga atitaisyti, net jei kaltininkui ir būtų atleista. Jeigu skriaudos neįmanoma atitaisyti viešai, būtina tai padaryti slapta; jeigu žmogui, patyrusiam žalą, negalima atsilyginti tiesiogiai, reikia moralinio atlyginimo, iš meilės. Ši pareiga atitaisyti galioja ir pažeminus gerą kito žmogaus vardą. Tas moralinis, o kartais ir materialinis atitaisymas turi atitikti padarytos žalos dydį. Jis yra sąžinės pareiga.

IV. Pagarba tiesai

2488S-524Teisė reikšti tiesą nėra besąlyginė. Kiekvienas savo gyvenimą turime derinti su evangeliniu broliškos meilės įsakymu. Ta meilė reikalauja įvertinti konkrečius atvejus ir nuspręsti, ar dera sakyti tiesą tam, kas nori ją sužinoti, ar ne.

2489S-524Į kiekvieną prašymą suteikti informaciją ar pranešti tiesą reikia atsiliepti vadovaujantis artimo meile ir pagarba tiesai. Kito žmogaus gerovė ir saugumas, pagarba privačiam gyvenimui, dėmesys bendrajam gėriui yra pakankama dingstis nutylėti tai, ko kitam nereikia žinoti, arba kalbėti apie tai santūriai. Pareiga išvengti papiktinimo dažnai reikalauja griežtai saugoti paslaptį. Niekas nėra įpareigotas atskleisti tiesą tam, kas neturi teisės jos sužinoti.240

2490S-524Sutaikinimo sakramento paslaptis yra šventa ir negali būti išduota jokia dingstimi. „Sakramentinis antspaudas yra neliečiamas; todėl nuodėmklausiui visiškai neleistina išduoti penitento žodžiais ar bet kokiu kitu būdu ir dėl bet kokios priežasties.“241

2491S-524Profesinės paslaptys, kurių, pavyzdžiui, turi politikai, kariai, medikai, teisininkai, arba kaip paslaptis patikėtos žinios yra saugotinos, išskyrus išimtinius atvejus, kai dėl saugomos paslapties labai nukentėtų, kas ją patikėjo, kam ji buvo patikėta, arba tretieji asmenys, ir to būtų išvengta tik atskleidus tiesą. Kitam žmogui galinti pakenkti privataus pobūdžio informacija, net jei ji ir nebuvo patikėta kaip paslaptis, neturi būti skleidžiama be atitinkamai svarbios priežasties.

2492S-524Kiekvienas privalo būti deramai santūrus asmenų privataus gyvenimo atžvilgiu. Už perduodamą informaciją atsakingi asmenys privalo rasti tinkamą santykį tarp bendrojo gėrio reikalavimų ir pagarbos pavienių asmenų teisėms. Informacija apie privatų politine arba visuomenine veikla užsiimančių asmenų gyvenimą yra smerktina, jeigu ja kėsinamasi į jų intymų gyvenimą ir laisvę.

V. Naudojimasis visuomenės komunikavimo priemonėmis

2493S-525Visuomenės komunikavimo priemonės šiuolaikinėje visuomenėje yra labai reikšmingas veiksnys skleidžiant informaciją, plėtojant kultūrą ir švietimą. Jų vaidmuo vis didėja dėl techninės pažangos, perduodamos informacijos gausumo ir įvairovės, dėl tų priemonių įtakos viešajai nuomonei.

2494S-525Tomis priemonėmis perduodama informacija tarnauja bendrajam gėriui.242 Visuomenė turi teisę gauti tiesa, laisve, teisingumu ir solidarumu pagrįstą informaciją:

Idant šia teise būtų galima deramai naudotis, turinio atžvilgiu informacija visada turi atitikti tikrovę ir, kiek leidžia teisingumas ir meilė, būti išsami. Be to, formos atžvilgiu ji turi būti garbinga ir priderama, tai yra, renkant žinias ir jas skelbiant, turi būti laikomasi moralės įstatymų ir nepažeidžiama žmogaus teisių bei orumo.243

2495S-525„Visiems bendruomenės nariams privalu ir šioje srityje vykdyti teisingumo ir artimo meilės pareigas. Tad ir naudodamiesi visuomenės komunikavimo priemonėmis jie tesistengia formuoti ir skleisti teisingą viešąją nuomonę.“244 Solidarumas atsiranda kaip tikros ir teisingos informacijos padarinys, laisvai sklindant idėjoms, padedančioms pažinti ir gerbti kitus žmones.

2496S-525Visuomenės komunikavimo priemonės, ypač masinės, gali skatinti tam tikrą jomis besinaudojančių žmonių pasyvumą ir paversti juos neapdairiais žinių ar reginių vartotojais. Masinėmis komunikavimo priemonėmis naudotis būtina saikingai bei drausmingai. Privalu išsiugdyti jautrią ir teisingą sąžinę, kuri padėtų lengviau atsispirti jų blogoms įtakoms.

2497S-525Jau pati informaciją teikiančių spaudos darbuotojų profesinė prigimtis įpareigoja juos tarnauti tiesai ir nenusižengti meilei. Jie vienodai rūpestingai privalo likti ištikimi faktams ir neperžengti ribų, kritikuodami kitus žmones. Jiems nevalia šmeižti, nuplėšti žmogui šlovę.

2498S-525Pasaulietinę valdžią šioje srityje ypatingomis pareigomis susaisto bendrasis gėris[...]. Valdžios pareiga yra ginti ir saugoti tikrą bei teisėtą informacijos laisvę.“245 Leisdama įstatymus ir žiūrėdama, kad būtų jų laikomasi, valdžia turi pasirūpinti, kad „blogas tų priemonių panaudojimas neatneštų didelės žalos viešajai moralei ir visuomenės pažangai“246. Ji privalo bausti, jei pažeidžiama bet kurio žmogaus teisė į gerą vardą ir privataus gyvenimo slaptumą. Ji turi laiku ir sąžiningai pateikti informaciją, susijusią su visuotiniu gėriu arba atsiliepiančią į pagrįstus gyventojų būgštavimus. Niekuo negalima pateisinti klaidingos informacijos, kurios tikslas – per komunikavimo priemones sau palenkti viešąją nuomonę. Valdžios kišimasis neturi varžyti pavienių asmenų ar jų grupių laisvės.

2499S-525Moralinis jausmas smerkia totalitarinių valstybių vykdomą priespaudą, kai tiesa sistemingai klastojama, komunikavimo priemonėmis daromas politinis spaudimas viešajai nuomonei, parodomuosiuose teismo procesuose nesiskaitoma nei su kaltinamaisiais, nei su liudytojais, kai manoma, jog tironija bus įtvirtinta, slopinant ir užgniaužiant visa, kas laikoma „kenkėjiškomis mintimis“.

VI. Tiesa, grožis ir sakralinis menas

2500S-526Gero darymą lydi dvasinis pasitenkinimas ir moralinis grožis. Tiesa irgi neša džiaugsmą ir spindi dvasiniu grožiu. Tiesa savaime yra graži. Protingą sukurtosios ir nesukurtosios tikrovės pažinimą išreiškianti žodžio tiesa yra būtina protu apdovanotam žmogui, tačiau tiesa gali rasti ir kitokių, papildomų žmogiškos raiškos formų, ypač kai reikia išreikšti tai, kas neišsakoma: žmogaus širdies gelmes, sielos polėkius, Dievo slėpinį. Dar prieš apsireikšdamas žmogui tiesos žodžiais, Dievas jam apsireiškia visuotine kūrinijos kalba, savo Žodžio, savo Išminties darbais: visatos tvarka ir harmonija, kurios suprantamos ir vaikui, ir mokslo žmogui: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5), „nes pradinis grožio šaltinis juos sukūrė“ (Išm 13, 3).

Juk ji [Išmintis] yra Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas; užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina. Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys, kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės ir jo gerumo paveikslas (Išm 7, 25–26). Ji yra puikesnė už saulę ir nustelbia visus žvaigždynus. Palyginta su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė, nes dieną išstumia naktis, o išminties joks nedorumas nenugali (Išm 7, 29–30). Buvau sužavėtas jos grožio (Išm 8, 2).

2501S-526„Sukurtas pagal Dievo paveikslą“,247 žmogus savo santykio su Dievu Kūrėju tiesą taip pat išreiškia savo meno kūrinių grožiu. Menas yra tik žmogui būdinga išraiškos forma; pranokdamas visiems gyviems kūriniams bendrą gyvybinių poreikių tenkinimą, jis yra laisvas vidinio žmogaus turtų išsiliejimas. Kilęs iš Kūrėjo duoto talento ir paties žmogaus pastangų, menas yra praktinės išminties forma, vienijanti pažinimą ir gebėjimą,248 kad tikrovės tiesai būtų suteikta akiai ir ausiai prieinama forma. Per tai menas, jeigu yra įkvėptas kūrinių tiesos ir meilės, kažkiek panašus į kuriamąjį Dievo veikimą. Meno, kaip ir kiekvienos kitos žmogaus veiklos, absoliutus tikslas nėra jis pats; jis palenktas galutiniam žmogaus tikslui, kuris jį sutaurina.249

2502S-526Sakralinis menas yra tikras ir gražus, kai savo forma atitinka tikrąjį savo pašaukimą: tikėjimo ir garbinimo dvasia leisti pajusti ir pašlovinti transcendentinį Dievo slėpinį, visa pranokstantį, neregimą, tiesos ir meilės grožį, parodytą Kristaus, kuris yra „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas“ (Žyd 1, 3) ir kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Šis dvasinis grožis taip pat atsispindi Švenčiausiojoje Mergelėje Dievo Motinoje, angeluose ir šventuosiuose. Tikras sakralinis menas įkvepia žmogų garbinti, melstis ir mylėti Dievą – Kūrėją ir Gelbėtoją, Šventąjį ir Pašventintoją.

2503S-526Todėl vyskupai – patys arba per savo įgaliotus asmenis – privalo rūpintis, kad būtų puoselėjamas senasis ir naujasis sakralinis menas bei visos jo formos. Su tuo pačiu religiniu rūpestingumu jie turi šalinti iš liturgijos ir kulto pastatų visa, kas nesuderinama su tikėjimo tiesa ir tikruoju sakralinio meno grožiu.250

Santrauka

2504S-521„Neliudysi melagingai prieš savo artimą“ (Iš 20, 16). Kristaus mokiniai turi „apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 24).

2505S-522Tiesa, arba tiesumas, yra dorybė, leidžianti teisingai elgtis ir sakyti tiesą vengiant dviveidiškumo, apsimetinėjimo ir veidmainystės.

2506S-522Krikščionis turi nesigėdyti „mūsų Viešpaties liudijimo“ (2 Tim 1, 8) nei darbais, nei žodžiais. Kankinystė yra iškiliausias tikėjimo tiesos liudijimas.

2507S-523Pagarba geram žmonių vardui ir jų garbei draudžia apkalbą ir šmeižtą veiksmais ir žodžiais.

2508S-523Melas yra netiesos sakymas norint apgauti artimą.

2509S-523Nusižengus tiesai, reikia atitaisyti skriaudą.

2510S-524„Aukso taisyklė“ konkrečiais atvejais padeda nuspręsti, ar dera sakyti tiesą tam, kas nori ją sužinoti, ar ne.

2511S-524„Sakramentinis antspaudas yra neliečiamas.“251 Profesinės paslaptys turi būti saugomos. Patikėta paslaptis neturi būti atskleista, jei ji gali pakenkti kitam žmogui.

2512S-525Visuomenė turi teisę gauti tiesa, laisve, teisingumu pagrįstą informaciją. Būtina saikingai ir drausmingai naudotis visuomenės komunikavimo priemonėmis.

2513S-526Dailė, ypač sakralinė, „linksta tam tikru būdu žmogiškais kūriniais išreikšti begalinį Dievo grožį ir juo labiau didinti jo garbę bei šlovę siekdama ne ko kita, kaip kuo labiau prisidėti prie žmonių dvasios maldingo atsigręžimo į Dievą“252.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

2464-2470, 2504521. Kokia yra žmogaus pareiga tiesai?

Kiekvienas žmogus pašauktas veikti ir kalbėti nuoširdžiai ir tiesiai. Kiekvieno pareiga ieškoti tiesos, laikytis jos ir visą gyvenimą tvarkyti pagal tiesos reikalavimus. Visa Dievo tiesa atsiskleidė Jėzuje Kristuje: jis yra Tiesa. Kas juo seka, tas gyvena tiesos Dvasia ir vengia dviveidiškumo, apsimetinėjimo, veidmainystės.

KBKS 521 kontekstas

2471-2474, 2505-2506522. Kaip liudijama tiesa?

Krikščionis turi liudyti Evangelijos tiesą visose savo viešosios ir privačiosios veiklos srityse, prireikus aukodamas net savo gyvybę. Kankinystė – aukščiausias tikėjimo tiesos liudijimas.

KBKS 522 kontekstas

2475-2487, 2507-2509523. Kas draudžiama aštuntu įsakymu?

Aštuntu įsakymu draudžiama:

melagingai liudyti, melagingai prisiekti, meluoti, o nusižengimo sunkumas priklauso nuo tiesos iškreipimo masto, aplinkybių, meluojančiojo intencijų ir aukoms padarytos žalos;

neapgalvotai spręsti, apkalbėti, juodinti, šmeižti, šitaip menkinant ar atimant gerą vardą ir garbę, į kuriuos turi teisę kiekvienas asmuo;

pataikauti, meilikauti, nuolaidžiauti, ypač jei taip pastūmėjama į sunkias nuodėmes arba siekiama neteisėtos naudos.

Nusižengimas tiesai atitaisytinas, jei buvo padaryta žala kitiems.

KBKS 523 kontekstas

2488-2492, 2510-2511524. Ko reikalaujama aštuntu įsakymu?

Aštuntu įsakymu reikalaujama gerbti tiesą, laikantis artimo meilės diskretiškumo: komunikavimo ir informavimo srityje, kurioje būtina atsižvelgti į asmeninį ir bendrąjį gėrį, privatumo apsaugą ir papiktinimo pavojų; saugant profesines paslaptis, kurias reikia išlaikyti visada, išskyrus išimtinius atvejus, sąlygojamus rimtų ir proporcingų priežasčių. Taip pat reikalaujama gerbti patikėtos paslapties konfidencialumą.

KBKS 524 kontekstas

2493-2499, 2512525. Kaip reikia naudotis visuomenės komunikavimo priemonėmis?

Žiniasklaidos informacija turi tarnauti bendrajam gėriui, pagal savo turinį ji visada turi būti teisinga ir išsami, nepažeidžianti teisingumo ir artimo meilės. Be to, ji pateiktina garbingai ir tinkamai, rūpestingai paisant moralės įstatymų, teisėtų asmens teisių ir orumo.

KBKS 525 kontekstas

2500-2503, 2513526. Koks yra santykis tarp tiesos, grožio ir sakralinio meno?

Tiesa yra graži savaime. Ji spindi dvasiniu grožiu. Be žodžių, esama ir daug kitokių tiesos reiškimo formų, pirmiausia – meno kūrinių. Tai Dievo dovanoto talento ir žmogaus pastangų vaisius. Idant būtų tikras ir gražus, sakralinis menas turi priminti bei šlovinti Kristuje atskleistą Dievo slėpinį ir vesti į kuriančio bei gelbstinčio Dievo, iškiliausio Tiesos ir Meilės Grožio, garbinimą bei meilę.

KBKS 526 kontekstas

KBK išnašos

214Plg. Pat 8, 7; 2 Sam 7, 28.

215Plg. Ps 119, 142.

216Plg. Lk 1, 50.

217Plg. Ps 119, 30.

218Plg. Jn 1, 14.

219Plg. Jn 14, 6.

220Plg. Jn 12, 46.

221Plg. Jn 8, 31–32.

222Plg. Jn 17, 17.

223Plg. Jn 14, 17.

224Plg. Jn 14, 26.

225Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 2: AAS 58 (1966) 931.

226Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 2–2, q. 109, a. 3, ad 1, ed. Leon. 9, 418.

227Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 2–2, q. 109, a. 3, c, ed. Leon. 9, 418.

228Plg. Jn 18, 37.

229Plg. Mt 18, 16.

230Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 11: AAS 58 (1966) 959.

231Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Romanos, 4, 1: SC 10bis, p. 110 (Funk 1, 256).

232Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Romanos, 6, 1: SC 10bis, p. 114 (Funk 1, 258–260).

233Martyrium Polycarpi, 14, 2–3: SC 10bis, p. 228 (Funk 1, 330–332).

234Plg. Pat 19, 9.

235Plg. Pat 18, 5.

236Plg. KTK kan. 220.

237Plg. Sir 21, 28.

238Šv. Ignacas Lojola, Exercitia spiritualia, 22: MHSI 100, 164.

239Šv. Augustinas, De mendacio, 4, 5: CSEL 41, 419 (PL 40, 491).

240Plg. Sir 27, 17; Pat 25, 9–10.

241KTK kan. 983, § 1.

242Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Inter mirifica, 11: AAS 56 (1964) 148–149.

243Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Inter mirifica, 5: AAS 56 (1964) 147.

244Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Inter mirifica, 8: AAS 56 (1964) 148.

245Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Inter mirifica, 12: AAS 56 (1964) 149.

246Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Inter mirifica, 12: AAS 56 (1964) 149.

247Plg. Pr 1, 26.

248Plg. Išm 7, 17.

249Plg. Pijus XII, Nuntius radiophonicus (1955 gruodžio 24): AAS 48 (1956) 26–41; Idem, Nuntius radiophonicus sociis sodalitatis iuvenum operariorum christianorum (J.O.C.) (1950 rugsėjo 3): AAS 42 (1950) 639–642.

250Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 122–127: AAS 56 (1964) 130–132.

251KTK kan. 983, § 1.

252Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 122: AAS 56 (1964) 130–131.