Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

7 skirsnis. Septintas įsakymas

Nevogsi (Iš 20, 15).146
Nevok (Mt 19, 18).

2401S-503Septintu įsakymu draudžiama neteisėtai paimti arba pasilaikyti svetimą nuosavybę ir kaip nors daryti žalą artimo turtui. Juo įsakoma laikytis teisingumo ir meilės tvarkant žemiškas gėrybes ir žmogaus darbo vaisius, reikalaujama, atsižvelgiant į bendrąjį gėrį, gerbti tų gėrybių paskirtį visiems žmonėms ir teisę į privatinę nuosavybę. Krikščionys deda pastangas, kad šio pasaulio gėrybės kreiptų į Dievą ir brolišką meilę.

I. Gėrybių visuotinė paskirtis ir privatinė nuosavybė

2402S-503Pradžioje Dievas žemę su jos gėrybėmis patikėjo žmonėms tvarkyti bendrai, kad jie ja rūpintųsi, savo triūsu užvaldytų ir naudotųsi jos vaisiais.147 Sukurtosios gėrybės skirtos visai žmonijai. Tačiau pati žemė yra žmonėms padalyta, kad jie gyventų saugiai, negresiant skurdui ir prievartai. Įgyti nuosavybės yra teisėta, kai šitaip siekiama laiduoti žmonių laisvę ir kilnumą, padėti kiekvienam žmogui tenkinti jo paties pagrindinius poreikius ir jam patikėtų žmonių reikmes. Nuosavybė turi leisti reikštis įgimtam žmonių solidarumui.

2403S-504Teisė į privatinę nuosavybę, įgytą ar gautą teisėtu būdu, nepanaikina to, kad pradžioje žemė buvo dovanota visai žmonijai. Gėrybių visuotinė paskirtis yra pirminė, net jei bendrojo gėrio labui gerbtina ir privatinė nuosavybė, teisė į ją bei naudojimąsi ja.

2404S-505„Todėl žmogus, tomis gėrybėmis naudodamasis, į teisėtai jam priklausančius išorinius dalykus turi žiūrėti ne vien kaip į savus, bet drauge ir kaip į bendrus ta prasme, kad jie galėtų būti naudingi ne vien jam, bet ir kitiems žmonėms.“148 Gėrybių nuosavybė jos savininką daro apvaizdos turtų valdytoju, turinčiu juos gausinti ir jais dalytis su kitais žmonėmis, pirmiausia su savo artimaisiais.

2405S-505Gamybai reikalingas – medžiaginis ar nemedžiaginis – turtas, pavyzdžiui, žemės valdos arba gamyklos, specialistų žinios arba techninis pasirengimas, jų savininkų turi būti naudojamas kuo našiau, kad duotų naudos daugeliui. Kas turi naudotinų ir vartotinų gėrybių, privalo jas vartoti saikingai, geriausią jų dalį skirdamas svečiui, ligoniui, vargšui.

2406S-505Už bendrąjį gėrį atsakingai politinei valdžiai tenka teisė ir pareiga rūpintis, kad žmonės teisėtai naudotųsi teise į nuosavybę.149

II. Pagarba žmonėms ir jų gėrybėms

2407S-506Pagarba žmogaus kilnumui ekonomikos srityje reikalauja susivaldymo dorybės prisirišimui prie šio pasaulio gėrybių sumažinti; teisingumo dorybės artimo teisėms apsaugoti ir atiduoti jam, kas priklauso; solidarumo, laikantis „aukso taisyklės“ ir mokantis dosnumo iš Viešpaties, kuris, būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi per Jo neturtą.150

Pagarba svetimoms gėrybėms

2408S-508Septintu įsakymu draudžiama vogti, tai yra neteisėtai pasisavinti svetimas gėrybes prieš jų savininko protingą valią. Vagystės nebus, jeigu sutikimą galima numatyti arba jei nesutikimas prieštarautų protui bei visuotinei gėrybių paskirčiai. Taip atsitinka neatidėliotino ir akivaizdaus būtinumo atveju, kai svetimo turto nusavinimas ir panaudojimas yra vienintelė priemonė skubiai ir esmingai (maistu, pastoge, drabužiu...) padėti nelaimės ištiktajam.151

2409S-508Nusižengimas septintam įsakymui yra kiekvienas būdas neteisėtai pasisavinti svetimas gėrybes ir jų neatiduoti, net jeigu tam neprieštarauja civiliniai įstatymai. Tas pat yra sąmoningai negrąžinti skolos arba pasisavinti pamestus daiktus, sukčiauti prekiaujant,152 mokėti neteisingą atlyginimą,153 kelti kainas pasinaudojant kitų žmonių neišmanymu ar sunkumais.154

Be to, morališkai smerktini: spekuliacija, arba dirbtinis prekių kainų kaitaliojimas siekiant pasipelnyti kitų sąskaita; korupcija, kai atsakingieji asmenys paskatinami priimti nutarimus nesilaikant įstatymų; visuomeninio įmonių turto naudojimas asmeniniams tikslams; blogai atliekami darbai, vengimas mokėti mokesčius, čekių ir sąskaitų klastojimas, lėšų švaistymas, išlaidumas. Tyčinė žala privatinei arba visuomeninei nuosavybei nesuderinama su moraliniu įstatymu; ją privalu atlyginti.

2410S-508Morališkai leistinai įsipareigojus, pažadų reikia laikytis, o sutartis sąžiningai vykdyti. Ekonominis ir socialinis gyvenimas daugiausia priklauso nuo to, kaip laikomasi fizinių ar juridinių asmenų sudarytų sutarčių, įskaitant pardavimo ir pirkimo, nuomos ar darbo sutarčių. Kiekviena sutartis turi būti sudaroma ir vykdoma gera valia.

2411S-508Sutartys pavaldžios mainų teisingumui, reikalaujančiam, kad mainai vyktų gerbiant asmenų ir institucijų teises. Mainų teisingumas įpareigoja griežtai; jis reikalauja ginti nuosavybės teises, sugrąžinti skolas ir laikytis laisvai prisiimtų įsipareigojimų. Be mainų teisingumo, neįmanomas joks kitas teisingumas.

Mainų teisingumą tenka skirti nuo įstatyminio teisingumo, apimančio piliečio prievoles visuomenei, ir nuo paskirstomojo teisingumo, nurodančio, ką visuomenė privalo suteikti piliečiams pagal jų įnašus ir poreikius.

2412S-508Mainų teisingumas reikalauja, kad, atitaisant padarytą neteisybę, pasisavintas turtas būtų grąžintas jo savininkui:

Jėzus giria Zachiejaus įsipareigojimą: „Jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“ (Lk 19, 8). Kas tiesiogiai ar netiesiogiai pasisavino svetimą turtą, privalo jį grąžinti arba, jei jau jo nebėra, atiduoti tokį pat kitą, arba apmokėti, kiek jis vertas, priskaitant vaisius ir naudą, kurią iš to turto būtų teisėtai įgijęs jo savininkas. Lygiai taip privalo atsilyginti, atsižvelgdami į savo atsakomybę ir gautą naudą, visi, kas tik kokiu nors būdu dalyvavo vagiant ar pasipelnė iš vagystės, apie ją žinodami, pavyzdžiui, vogti įsakę arba padėję, arba vagystę slėpė asmenys.

2413S-508Azartiniai lošimai (pavyzdžiui, lošimas kortomis) arba lažybos patys savaime teisingumui neprieštarauja. Morališkai neleistini jie tampa tada, kai atima iš žmogaus lėšas, būtinas jo paties pragyvenimui ar kitų žmonių reikmėms. Lošimo aistra gali stipriai pavergti žmogų. Apgaulingai lažintis arba sukčiauti lošiant yra sunkus nusižengimas, nebent padaryti nuostoliai būtų tokie menki, kad juos patyręs žmogus, protingai galvojant, laikytų juos nereikšmingais.

2414 Septintu įsakymu draudžiama užsiimti įvairiais – egoistiniais ar ideologiniais, merkantiliniais ar totalitariniais – sumetimais grindžiama veikla arba verslais, kurie pavergia žmones, nepaiso jų asmens kilnumo, perka, parduoda ir išmaino juos kaip prekę. Smurtu paversti žmones išnaudojama vertybe ar pasipelnymo šaltiniu yra nuodėmė jų kilnumo ir pagrindinių teisių atžvilgiu. Šv. Paulius vienam krikščioniui šeimininkui liepė savo krikščionį vergą laikyti „jau ne kaip vergą, o kaip [...] mylimą brolį“; toks jis yra „ir kaip žmogus, ir kaip Viešpaties tikintysis“ (Fm 1, 16).

Pagarba kūrinijos integralumui

2415 Septintu įsakymu reikalaujama gerbti kūriniją, jos nežaloti. Gyvūnai, augalai ir negyvoji gamta skirti buvusios, esamos ir būsimos žmonijos bendrajam gėriui.155 Žemės turtų, augalijos ir gyvūnijos išteklių naudojimas negali būti atskirtas nuo pagarbos moraliniams reikalavimams. Kūrėjo leistas žmogaus viešpatavimas negyvajai gamtai ir gyvosioms būtybėms nėra absoliutus; jį riboja rūpinimasis kitų žmonių – įskaitant ir būsimas kartas – gyvenimo lygiu; jis reikalauja religinės pagarbos kūrinijos integralumui.156

2416S-507Gyvūnai yra Dievo kūriniai. Savo apvaizda Jis rūpinasi ir jais.157 Jau pačiu savo buvimu jie šlovina ir aukština Viešpatį.158 Ir žmonės turi būti jiems palankūs. Prisiminkime, kokie švelnūs gyvūnams buvo šventieji Pranciškus Asyžietis arba Pilypas Nėris.

2417S-507Gyvūnus valdyti Dievas patikėjo žmogui, sukurtam pagal savo paveikslą.159 Tad leistina naudoti gyvūnus maistui ir drabužiams. Galima juos prisijaukinti, kad tarnautų dirbančiam ir besiilsinčiam žmogui. Medicininiai ir moksliniai gyvūnų tyrinėjimai morališkai pateisinami, jeigu neperžengia leistinų ribų ir padeda gydyti žmogų ar gelbėti jo gyvybę.

2418S-507Be reikalo gyvūnus kankinti arba atimti jiems gyvybę nesuderinama su žmogaus kilnumu. Taip pat nedora dėl jų eikvoti pinigus, kuriuos pirmiausia reikėtų panaudoti žmonių vargui palengvinti. Gyvūnus galima mylėti; tačiau nedera prie jų prisirišti taip, kaip prisirišama prie asmenų.

III. Socialinis Bažnyčios mokymas

2419S-509„Krikščioniškasis apreiškimas [...] padeda geriau suprasti visuomeninio gyvenimo dėsningumus.“160 Evangelija apreiškia Bažnyčiai visą tiesą apie žmogų. Vykdydama savo misiją skelbti Evangeliją, Bažnyčia Kristaus vardu primena žmogui jo paties kilnumą ir jo pašaukimą bendrauti su kitais asmenimis, moko laikytis dieviškąją išmintį atitinkančių teisingumo ir tiesos reikalavimų.

2420S-510Ekonominėje ir socialinėje srityje Bažnyčia daro moralinius sprendimus, „kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės arba sielų išganymas“161. Jos užduotis moralinėje srityje yra kitokia negu politinės valdžios: Bažnyčiai rūpi su aukščiausiuoju Gėriu, mūsų galutiniu tikslu, suderinta šio pasaulio gerovė. Bažnyčia stengiasi įkvėpti teisingas nuostatas žemiškųjų gėrybių ir visuomeninių ūkinių santykių atžvilgiu.

2421S-509Socialinis Bažnyčios mokymas išsirutuliojo XIX amžiuje, kai Evangelija susidūrė su Naujųjų laikų industrine visuomene, naujomis jos struktūromis plataus vartojimo prekėms gaminti, nauja visuomenės, valstybės ir valdžios samprata, naujomis darbo ir nuosavybės formomis. Bažnyčios mokymo ekonominiais ir socialiniais klausimais plėtojimasis patvirtina nuolatinio Bažnyčios mokymo svarbą, o drauge ir tikrąją visada gyvos ir veiksmingos Tradicijos reikšmę.162

2422S-509Socialinis Bažnyčios mokymas apima tiesas, kurias Bažnyčia nuolat papildo aiškindama istorinius įvykius Jėzaus Kristaus viso apreikšto žodžio šviesoje, padedama Šventosios Dvasios.163 Tas mokymas geros valios žmonėms tampa juo priimtinesnis, juo gražiau elgiasi jo įkvėpti tikintieji.

2423S-509Socialinis Bažnyčios mokymas pateikia principus, kuriais turėtų remtis apmąstymai, suformuluoja kriterijus sprendimams priimti, nurodo veikimo gaires:

Kiekviena sistema, kurioje socialinius santykius visiškai sąlygoja ekonominiai veiksniai, prieštarauja žmogaus asmens ir jo veiksmų prigimčiai.164

2424S-512Teorija, kuri pelną laiko vienintele ūkinės veiklos taisykle ir galutiniu tikslu, morališkai nepriimtina. Besaikis noras praturtėti neišvengiamai turi blogų padarinių. Jis yra daugelio socialinę tvarką griaunančių konfliktų priežastis.165

Sistema, „pagrindines atskirų asmenų bei grupių teises“ pajungianti „kolektyvinei gamybos organizacijai“166, yra nesuderinama su žmogaus kilnumu. Bet kuri veikla, žmogų paverčianti tik pasipelnymo priemone, jį pavergia, o pinigą padaro stabu ir padeda plisti ateizmui. „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24; Lk 16, 13).

2425S-512Bažnyčia atmetė totalitarines ir ateistines ideologijas, Naujaisiais laikais susijusias su „komunizmu“ arba „socializmu“. Drauge ji atmetė „kapitalizmo“ propaguojamą individualizmą ir absoliučią rinkos dėsnių pirmenybę žmogaus darbo atžvilgiu.167 Ekonomikos reguliavimas vien centralizuotu planavimu iš pagrindų pakerta socialinius ryšius, o jos reguliavimui vien rinkos dėsniais trūksta socialinio teisingumo, „nes daugybės žmogaus poreikių rinka negali patenkinti“168. Tenka pritarti protingam rinkos ir verslo tvarkymui, laikantis teisingos vertybių hierarchijos ir paisant bendrojo gėrio.

IV. Ekonominė veikla ir socialinis teisingumas

2426S-513Ekonominės veiklos plėtra ir gamybos didinimas skirti žmonių poreikiams tenkinti. Ekonominio gyvenimo tikslas nėra vien tik gėrybių gausa ir išaugęs pelnas ar galia; ekonominis gyvenimas pirmiausia turi tarnauti žmonėms – visam žmogui ir visai žmonijai. Jai būdingais metodais plėtojama ekonominė veikla turi neperžengti moralinės tvarkos ribų ir laikytis socialinio teisingumo, idant atitiktų žmogui numatytą Dievo planą.169

2427S-513Žmogaus darbas yra pagal Dievo paveikslą sukurtų žmonių tiesioginė veikla; jie yra pašaukti, valdydami žemę, visi drauge ir vieni dėl kitų tęsti kūrimo darbą.170 Tad darbas yra pareiga: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10).171 Darbu pagerbiamos Kūrėjo dovanos ir gauti talentai. Darbas gali būti atperkantis. Pakeldamas darbo naštą172 ir susivienijęs su Jėzumi, Nazareto amatininku ir Golgotos kalno nukryžiuotuoju, žmogus tam tikra prasme bendradarbiauja su Dievo Sūnumi Jo Atpirkimo darbe. Nešdamas kasdienį darbo, kuriam jis pašauktas, kryžių, žmogus pasirodo esąs Kristaus mokinys.173 Darbas gali būti pašventinimo priemonė ir žemiškosios tikrovės gaivinimas Kristaus Dvasia.

2428S-513Dirbdamas žmogus lavina ir ugdo dalį savo prigimties gebėjimų. Pagrindinė darbo vertė priklauso nuo paties žmogaus, kuris jį dirba ir kuriam darbas skirtas. Darbas yra žmogui, o ne žmogus darbui.174

Kiekvienam žmogui turi būti atvira galimybė darbu įsigyti pragyvenimo lėšų sau bei savo artimiesiems ir būti naudingam visuomenei.

2429S-514Kiekvienas žmogus turi teisę imtis ekonominės iniciatyvos, kiekvienas turi teisę ir pareigą naudotis savo talentais, atitinkamai didindamas visų gerovę ir gaudamas teisėtus savo pastangų vaisius. Jis privalo laikytis teisėtos valdžios bendrojo gėrio labui priimtų potvarkių.175

2430 Ekonominiame gyvenime susipina įvairūs interesai, dažnai priešingi vieni kitiems. Tuo paaiškinami jam būdingi konfliktai.176 Reikia stengtis juos spręsti derybomis, atsižvelgiant į socialinių sluoksnių – įmonių vadovų, samdomų darbuotojų bei jų atstovų (pavyzdžiui, profesinių sąjungų), o kai kuriais atvejais ir viešosios valdžios – teises ir pareigas.

2431S-515Valstybės atsakomybė. „Ekonominė veikla, ypač rinkos sąlygomis, negali skleistis be institucinių, teisinių ir politinių nuostatų. Jai plėtoti kaip tik reikia asmens laisvės ir nuosavybės garantijų, nekalbant jau apie tvirtą valiutą ir gerai veikiančias viešąsias tarnybas. Svarbiausias valstybės uždavinys ir yra tai laiduoti, kad dirbantieji galėtų naudotis savo darbo vaisiais, taigi jaustų akstiną dirbti našiai ir sąžiningai. [...] Valstybės pareiga yra prižiūrėti, ar ekonomikos srityje gerbiamos žmogaus teisės, ir pačiai jas gerbti, tačiau atsakomybė šioje srityje pirmiausia tenka ne valstybei, bet įvairioms grupėms bei sąjungoms, iš kurių susideda visuomenė.“177

2432S-516Įmonių vadovai yra atsakingi visuomenei už ekonominius ir ekologinius savo veiklos padarinius.178 Jų pareiga ne tik didinti pelną, bet ir paisyti žmonių gerovės. Vis dėlto būtinas ir pelnas. Jis leidžia investuoti kapitalą, kuris garantuoja įmonių ateitį ir darbuotojų užimtumą.

2433S-514Visiems be išimties žmonėms – vyrams ir moterims, sveikiems ir neįgaliesiems, vietos gyventojams ir svetimšaliams – turi būti atviri keliai gauti darbą ir įgyti profesiją.179 Visuomenė savo ruožtu privalo pagal aplinkybes padėti piliečiams susirasti darbą ir užsiėmimą.180

2434S-514Teisingas užmokestis yra teisėtas darbo vaisius. Jo nepriskaičiuoti ar neišmokėti gali reikšti didelį nusižengimą teisingumui.181 Norint teisingai nustatyti darbo užmokestį, reikia atsižvelgti ir į dirbančiojo reikmes, ir į jo indėlį. „Atsižvelgiant į kiekvieno pareigas ir darbo produktyvumą, taip pat įmonės būklę ir bendrąją gerovę, už darbą turi būti atlyginama taip, kad žmogus pajėgtų deramai puoselėti savo paties ir savo artimųjų materialinį, visuomeninį, kultūrinį bei dvasinį gyvenimą.“182 Kad nustatytas užmokesčio dydis būtų pateisinamas moraliniu požiūriu, dar neužtenka šalių susitarimo.

2435S-517Streikas morališkai teisėtas, kai atrodo esąs neišvengiama, net būtina priemonė proporcingai naudai pasiekti. Morališkai jis tampa neleistinas, kai jį lydi smurtas arba kai jam keliami tikslai nėra tiesiogiai susiję su darbo sąlygomis ar prieštarauja bendrajam gėriui.

2436 Neteisinga nemokėti socialinio draudimo įstaigoms teisėtos valdžios nustatytų įmokų.

Nedarbas dėl darbo stygiaus beveik visada žeidžia to ištikto žmogaus kilnumą ir kelia grėsmę jo gyvenimo pusiausvyrai. Be asmeniškai patiriamos skriaudos, iškyla daug pavojų ir jo šeimai.183

V. Teisingumas ir tarptautinis solidarumas

2437S-518Ištekliai ir gamybos priemonės tarptautinėje plotmėje pasiskirstę taip nevienodai, kad tarp tautų atsiranda tikra „praraja“184. Vienoje jos pusėje – turintys priemonių gamybai plėtoti ir tas priemones gausinantys, kitoje – vis labiau įsiskolinantys.

2438S-518Dėl įvairių religinių, politinių, ekonominių ir finansinių priežasčių socialinis klausimas šiandien „iškilo pasauliniu mastu“185. Valstybėms, kurios politiškai jau yra priklausomos vienos nuo kitų, būtinas solidarumas. Jis dar reikalingesnis, kai tenka užkirsti kelią „iškrypusiems mechanizmams“, tampantiems kliūtimi silpniau išsivysčiusių šalių pažangai.186 Vieton piktnaudžiaujančių ar net lupikaujančių finansinių sistemų,187 nelygiaverčių prekybinių santykių tarp tautų, ginklavimosi varžybų būtina bendromis pastangomis telkti išteklius moralinei, kultūrinei ir ekonominei pažangai siekti, „nustatant naujus prioritetus ir keičiant vertybių skalę“188.

2439S-518Turtingosioms valstybėms tenka didelė moralinė atsakomybė atžvilgiu tautų, kurios neįstengia rasti savo jėgomis pažangai reikalingų lėšų arba kurioms tai padaryti sutrukdė tragiški istoriniai įvykiai. Tai solidarumo ir meilės, bet tuo atveju, jei turtingųjų tautų gerovę lėmė teisingai neapmokėti ištekliai, drauge dar ir teisingumo pareiga.

2440S-518Tiesioginė pagalba yra tinkama reakcija į skubius, ypatingus poreikius, kurių priežastis yra, pavyzdžiui, stichinės nelaimės, epidemijos ir kt. Bet jos nepakanka nei dėl nepritekliaus atsirandantiems dideliems nuostoliams padengti, nei nuolat iškylantiems poreikiams patenkinti. Taip pat būtina reformuoti tarptautines ekonomines ir finansines institucijas, kad jos palaikytų teisingesnius santykius su menkiau pažengusiomis šalimis.189 Reikia remti vargstančių, savo pažangos ir išsivadavimo siekiančių šalių pastangas.190 Tą daryti ypač svarbu žemės ūkio srityje. Žemdirbiai, ypač trečiajame pasaulyje, sudaro didžiąją vargšų dalį.

2441S-518Jokia visapusiška visuomenės pažanga neįmanoma be didėjančios Dievo pajautos ir savęs pačių pažinimo. Tokia pažanga gausina materialines gėrybes ir skiria jas tarnauti žmogui ir jo laisvei. Ji mažina skurdą ir ekonominį išnaudojimą, didina pagarbą kultūriniam savitumui ir atvirumą transcendencijai.191

2442S-519Bažnyčios ganytojams nedera tiesiogiai dalyvauti politinėje veikloje ir organizuoti socialinį gyvenimą. Tuo užsiimti drauge su kitais piliečiais turi savo iniciatyva veikiantys tikintys pasauliečiai; tai – jų pašaukimo dalis. Socialinei veiklai plėtoti yra daug konkrečių būdų. Visada būtina atsižvelgti į bendrąjį gėrį ir likti ištikimiems Evangelijos žodžiams ir Bažnyčios mokymui. Tikintiems pasauliečiams dera „su krikščionišku atsidavimu gaivinti laikinąją tikrovę ir būti taikos ir teisingumo liudytojais bei kūrėjais“192.

VI. Meilė vargšams 2544-2547

2443S-520Dievas laimina tuos, kurie padeda vargšams, ir smerkia tuos, kurie nuo jų nusigręžia: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42). „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Savo išrinktuosius Jėzus Kristus pažins iš to, ką jie padarė vargšams.193 Kai „vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Mt 11, 5),194 tai yra ženklas, kad su jais yra Kristus.

2444S-520„Bažnyčios meilė vargšams [...] yra neatsiejama jos tradicijos dalis.“195 Tą meilę įkvepia palaiminimų Evangelija,196 Jėzaus neturtas197 ir Jo dėmesys vargdieniams198. Varguolių meilė gali būti net vienas iš motyvų dirbti, idant būtų „iš ko padėti stokojančiam“199. Ji nukreipta ne tik prieš medžiaginį neturtą, bet ir prieš daugelį kultūrinio bei religinio neturto formų.200

2445S-520Meilė vargšams nesuderinama su nesaikinga turto meile arba jo naudojimu egoistiniams tikslams:

Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų! Jūsų lobiai supuvę, jūsų drabužiai kandžių sukapoti. Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis. Jūs tebekraunate turtus dienų gale. Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į kareivijų Dievo ausis. Jūs prabangiai gyvenote žemėje, smaguriavote ir nupenėjote jūsų širdis skerdimo dienai. Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį: jis jums nesipriešina (Jok 5, 1–6).

2446S-520Šv. Jonas Auksaburnis pabrėžtinai primena: „Su vargšais nesidalyti savo gėrybėmis reiškia iš jų vogti ir jiems atimti gyvybę. Mūsų turimi turtai – ne mūsų, o jų.“201 „Pirmiausia tebūnie padaroma visa, ko reikalauja teisingumas, kad nebūtų duodama kaip meilės dovana tai, kas priklauso pagal teisingumą“:202

Kai duodame vargšams, kas jiems būtina, mes anaiptol ne savo dosnumą parodome, o grąžiname, kas jiems priklauso; veikiau atliekame teisingumo pareigą, o ne gailestingumo darbus.203

2447S-520Gailestingumo darbai yra veikli meilė, raginanti mus ateiti į pagalbą savo artimui jo kūno ir sielos varguose.204 Mokyti, patarti, paguosti, sustiprinti, kaip ir atleisti ar nuoskaudas nukęsti, yra gerieji darbai sielai. Gerieji darbai kūnui pirmiausia yra išalkusį pavalgydinti, keleivį priglausti, vargšą aprengti, ligonį ir kalinį aplankyti, mirusį palaidoti.205 Tarp tų darbų vienas pagrindinių broliškos meilės ženklų – vargšų šelpimas;206 tai taip pat ir Dievui patinkantis teisumo darbas.207

Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro (Lk 3, 11). Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta (Lk 11, 41). Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, bet neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! (Jok 2, 15–16)208.

2448S-520„Didelė medžiaginių gėrybių stoka, beteisiškumas ir priespauda, kūno ir sielos ligos, pagaliau mirtis – visas šis žmogaus vargas yra aiškus ženklas, kad po pirmosios Adomo nuodėmės žmogui yra įgimtas silpnumas ir jam būtinas išgelbėjimas. Tai pažadino Gelbėtojo Kristaus užuojautą, Jis panoro nešti tuos vargus ir tapti panašus į 'mažiausiuosius savo brolius' (pgl. Mt 25, 40. 45). Dėl to ir Bažnyčia didele meile pamilo vargo prislėgtuosius; nuo pat pradžių, nepaisydama daugelio savo narių nuodėmių, ji niekada nepaliovė lengvinti jų dalios, jų ginti ir vaduoti. Ji tai daro nesuskaitomais gerais darbais, kurie visada ir visur yra reikalingi.“209

2449S-520Jau Senajame Testamente įvairūs teisiniai nuostatai (skolų dovanojimo metai, draudimas skolinti už palūkanas ir pasilaikyti užstatą, dešimtinės mokestis, kasdienis užmokestis padieniams darbininkams, vynuogių ir varpų rinkimo teisė nuėmus derlių) atitiko Pakartoto Įstatymo raginimą: „Kadangi krašte beturčių niekad netrūks, todėl įsakau tau: 'Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte'“ (Įst 15, 11). Tuos žodžius Jėzus pakartojo kaip savus: „Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“ (Jn 12, 8). Tuo Jis neatmeta senųjų pranašų griežto pasmerkimo žmonėms, perkantiems „vargšus už sidabrą, beturtį už sandalų porą...“ (Am 8, 6), bet ragina mus vargšuose – Jo broliuose – įžvelgti Jį patį:210

Kai motina priekaištavo šv. Rožei Limietei, kam ji priglaudžia namuose vargšus ir ligonius, pastaroji atsakė: „Tarnaudami vargšams ir ligoniams, tarnaujame Jėzui. Negalime nepadėti savo artimui, nes jame regime Jėzų, kuriam tarnaujame.“211

Santrauka

2450S-506„Nevogsi“ (Įst 5, 19). „Nei vagys, nei gobšai [...], nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6, 10).

2451S-506Septintu įsakymu liepiama laikytis teisingumo ir meilės tvarkant žemiškas gėrybes ir žmogaus darbo vaisius.

2452 Sukurtosios gėrybės skirtos visai žmonijai. Teisė į privatinę nuosavybę nepanaikina visuotinės gėrybių paskirties.

2453S-508Septintu įsakymu draudžiama vogti. Vagystė yra neteisėtas svetimo turto pasisavinimas prieš protingą savininko valią.

2454S-508Septintam įsakymui prieštarauja kiekvienas būdas neteisėtai pasisavinti svetimą turtą ir juo naudotis. Padaryta neteisybė turi būti atitaisyta. Mainų teisingumas reikalauja grąžinti pavogtą turtą.

2455S-508Moralinis įstatymas draudžia turint merkantilinių ar totalitarinių tikslų žmones pavergti, juos pirkti, parduoti ar mainyti kaip prekę.

2456 Kūrėjo leidimo naudotis negyvosios gamtos, augmenijos ir gyvūnijos ištekliais negalima atsieti nuo moralinių įpareigojimų, įskaitant įsipareigojimus būsimųjų kartų atžvilgiu.

2457S-507Gyvūnai patikėti žmogaus globai; jis turi būti jiems palankus. Jie gali tarnauti tinkamiems žmogaus poreikiams.

2458S-510Bažnyčia daro moralinius sprendimus ekonominėje ir socialinėje srityje, kai to reikalauja pagrindinės žmogaus teisės arba sielų išganymas. Jai rūpi bendra laikinoji žmonių gerovė, nes ji susijusi su aukščiausiuoju Gėriu, mūsų galutiniu tikslu.

2459S-511Pats žmogus yra viso ekonominio ir socialinio gyvenimo kūrėjas, centras ir tikslas. Socialinio klausimo svarbiausias momentas yra tai, kad Dievo visiems sukurtos gėrybės, laikantis teisingumo ir padedant meilei, iš tikrųjų taptų visų turtu.

2460S-513Pagrindinė darbo vertė priklauso nuo paties žmogaus, kuris jį dirba ir kuriam darbas skirtas. Savo darbu žmogus prisideda prie pasaulio kūrimo. Darbas gali būti atperkantis, kai dirbame susivieniję su Kristumi.

2461S-513Tikroji pažanga yra viso žmogaus pažanga. Svarbu išugdyti kiekvieno žmogaus gebėjimą būti ištikimam savo pašaukimui, tai yra Dievo balsui.212

2462S-520Vargšų šelpimas yra broliškosios meilės ženklas; tai ir Dievui patinkantis teisumo darbas.

2463S-520Ar įmanoma, matant daugybę žmonių be duonos, be pastogės, be vietos, neatpažinti juose Lozoriaus, alkano elgetos iš Jėzaus palyginimo?213 Neišgirsti Jėzaus sakant: „Nė man [taip] nepadarėte“ (Mt 25, 45)?

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

2401-2402503. Kas skelbiama septintu įsakymu?

Septintu įsakymu skelbiama gėrybių visuotinė paskirtis ir paskirstymas, privatinė nuosavybė, pagarba asmenims ir jų nuosavybei, pagarba kūrinijos integralumui. Bažnyčia šiuo įsakymu taip pat grindžia savo socialinį mokymą apie tai, kaip teisingai elgtis ekonominėje veikloje, socialiniame ir politiniame gyvenime, apie žmogaus teises ir pareigas darbo atžvilgiu, teisingumą, tarptautinį solidarumą ir meilę vargšams.

KBKS 503 kontekstas

2403504. Kokiomis sąlygomis egzistuoja teisė į privatinę nuosavybę?

Teisė į privatinę nuosavybę egzistuoja tada, kai nuosavybė įgyta ar gauta teisingu būdu, ir išlaikoma pirmapradė visuotinė gėrybių paskirtis – patenkinti visų žmonių pagrindinius poreikius.

KBKS 504 kontekstas

2404-2406505. Koks yra privatinės nuosavybės tikslas?

Privatinės nuosavybės tikslas yra laiduoti pavienių asmenų laisvę ir orumą, padedant patenkinti tų, už kuriuos jie atsakingi, taip pat kitų vargstančiųjų pagrindinius poreikius.

KBKS 505 kontekstas

2407, 2450-2451506. Kas liepiama septintu įsakymu?

Septintu įsakymu liepiama gerbti kito gėrybes, puoselėjant teisingumą ir meilę, susivaldymą ir solidarumą. Juo ypač reikalaujama laikytis duotų pažadų ir sudarytų sutarčių; atitaisyti padarytą neteisybę ir grąžinti pavogtas gėrybes; gerbti kūrinijos integralumą, protingai ir saikingai naudojantis pasaulio mineralų, augalijos ir gyvūnijos ištekliais, ypač atsižvelgiant į rūšis, kurioms gresia išnykimas.

KBKS 506 kontekstas

2408-2413, 2453-2455508. Kas draudžiama septintu įsakymu?

Septintu įsakymu pirmiausia draudžiama vogti, t. y. pasisavinti kito nuosavybę prieš protingą savininko valią. Taip atsitinka ir mokant neteisingus atlyginimus, spekuliuojant gėrybių verte dėl pasipelnymo kito sąskaita, klastojant čekius ir sąskaitas. Be to, draudžiama griebtis finansinių ir komercinių apgavysčių, tyčia niokoti privatinę ar viešąją nuosavybę. Taip pat draudžiamas lupikavimas, korupcija, privatus piktnaudžiavimas visuomenės gėrybėmis, tyčia blogai atliktas darbas, švaistymas.

KBKS 508 kontekstas

2416-2418, 2457507. Kaip žmogus turi elgtis su gyvūnais?

Žmogus gyvūnams kaip Dievo kūriniams turi būti palankus, vengdamas tiek perdėtos meilės jiems, tiek beatodairiško naudojimosi jais, ypač moksliniuose eksperimentuose, peržengiančiuose protingumo ribas ir sukeliančiuose gyvūnams nereikalingų kančių.

KBKS 507 kontekstas

2419-2423509. Apie ką kalbama Bažnyčios socialiniame mokyme?

Socialiniame Bažnyčios mokyme, nuosekliai išskleidžiančiame Evangelijos tiesą apie žmogaus asmens kilnumą ir jo visuomeninį matmenį, pateikiami pagrindai apmąstymams, formuluojami sprendimo kriterijai, veiklos nuostatos ir gairės.

KBKS 509 kontekstas

2420, 2458510. Kada Bažnyčia kalba socialiniais klausimais?

Bažnyčia kalba ekonominiais bei socialiniais klausimais ir pateikia moralinį įvertinimą, kai to prireikia dėl pagrindinių žmogaus teisių, bendrojo gėrio arba sielų išganymo.

KBKS 510 kontekstas

2424-2425512. Kas prieštarauja Bažnyčios socialiniam mokymui?

Bažnyčios socialiniam mokymui prieštarauja ekonominės ir socia­linės sistemos, paminančios pagrindines asmens teises arba paverčiančios pelną savo išskirtine taisykle ar galutiniu tikslu. Todėl Bažnyčia atmeta dabarties laikų ideologijas, susijusias su komunizmu arba su ateistinėmis ar totalitarinėmis socializmo formomis. Be to, ji atmeta kapitalizmo puoselėjamą individualizmą ir visišką rinkos dėsnių pirmenybę žmogaus darbo atžvilgiu.

KBKS 512 kontekstas

2426-2428, 2460-2461513. Ką darbas reiškia žmogui?

Darbas žmogui yra pareiga ir kartu teisė, per jį žmogus bendradarbiauja su Dievu Kūrėju. Uoliai ir sumaniai dirbdamas žmogus panaudoja į jo prigimtį įrašytus gebėjimus, išaukština Kūrėjo dovanas ir gautuosius talentus, išlaiko save ir savo šeimos narius, tarnauja žmonių bendruomenei. Be to, darbas per Dievo malonę gali būti pašventinimo ir bendradarbiavimo su Kristumi dėl kitų išganymo priemonė.

KBKS 513 kontekstas

2429, 2433-2434514. Į kokio pobūdžio darbą turi teisę kiekvienas asmuo?

Visiems be jokios neteisingos diskriminacijos laiduotina saugaus ir garbingo darbo galimybė, neišleidžiant iš akių verslo laisvės ir teisingo atlygio.

KBKS 514 kontekstas

2431515. Kokia yra valstybės atsakomybė darbo atžvilgiu?

Valstybė turi stengtis patikimai laiduoti asmens ir nuosavybės laisvę, stabilią valiutą ir veiksmingas viešąsias tarnybas, prižiūrėti ir rūpintis žmogaus teisių įgyvendinimu ekonomikos srityje. Priklausomai nuo aplinkybių, visuomenė privalo padėti piliečiams rasti darbo.

KBKS 515 kontekstas

2432516. Kokia yra įmonių vadovų užduotis?

Įmonių vadovai yra atsakingi už savo veiklos ekonominius ir ekologinius padarinius. Jie turi atsižvelgti į žmonių gerovę, o ne vien į pelno didinimą, nors šis ir būtinas investicijoms, įmonės ateičiai, darbo vietoms ir ekonominio gyvenimo pažangai laiduoti.

KBKS 516 kontekstas

2435517. Kokios yra darbininkų pareigos?

Jie privalo dirbti sąžiningai, sumaniai ir pasiaukojamai, galimus konfliktus stengdamiesi spręsti dialogu. Nesmurtinis streikas morališkai teisėtas tada, kai jis atrodo kaip būtina priemonė, proporcinga siekiamai naudai, paisant bendrojo gėrio.

KBKS 517 kontekstas

2437-2441518. Kaip įgyvendinamas teisingumas ir solidarumas tarp tautų?

Tarptautiniu lygmeniu visos tautos ir institucijos privalo veikti solidariai ir subsidiariai, siekdamos pašalinti ar bent sumažinti skurdą, išteklių ir ekonominių priemonių nelygybę, ekonominį ir socia­linį neteisingumą, žmonių išnaudojimą, neturtingųjų šalių skolų augimą ir iškreiptus mechanizmus, trukdančius plėtotis mažiau pažengusioms šalims.

KBKS 518 kontekstas

2442519. Kaip krikščionys dalyvauja politiniame ir socialiniame gyvenime?

Politiniame ir socialiniame gyvenime tikintieji pasauliečiai dalyvauja tiesiogiai, krikščioniškąja dvasia gaivindami laikinąją tikrovę ir bendradarbiaudami su visais kaip tikri Evangelijos liudytojai ir taikos bei teisingumo vykdytojai.

KBKS 519 kontekstas

2443-2449, 2462-2463520. Kas įkvepia meilę vargšams?

Meilę vargšams įkvepia palaiminimų Evangelija ir Jėzaus, nuolat rodžiusio dėmesį vargšams, pavyzdys. Jėzus yra pasakęs: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Meilė vargšams įgyvendinama kovojant su medžiaginiu skurdu ir daugybe kultūrinio, moralinio bei religinio skurdo pavidalų. Gailestingumo darbai dvasiai ir kūnui, per ilgus amžius įsteigtų labdaros institucijų gausa konkrečiai liudija Jėzaus mokiniams būdingą meilės vargšams pirmenybę.

KBKS 520 kontekstas

2459511. Kaip turėtų būti plėtojamas socialinis ir ekonominis gyvenimas?

Jis turėtų būti plėtojamas jam būdingais metodais moralinės tvarkos plotmėje viso žmogaus ir visos žmonių bendruomenės labui, paisant socialinio teisingumo. Jo autorius, centras ir tikslas turi būti žmogus.

KBKS 511 kontekstas

YC nuorodos

 

KBK išnašos

146Plg. Įst 5, 19.

147Plg. Pr 1, 26–29.

148Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 69: AAS 58 (1966) 1090.

149Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 71: AAS 58 (1966) 1093; Jonas Paulius II, Encikl. Sollicitudo rei socialis, 42: AAS 80 (1988) 572–574; Idem, Encikl. Centesimus annus, 40: AAS 83 (1991) 843; Ibid., 48: AAS 83 (1991) 852–854.

150Plg. 2 Kor 8, 9.

151Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 69: AAS 58 (1966) 1090–1091.

152Plg. Įst 25, 13–16.

153Plg. Įst 24, 14–15; Jok 5, 4.

154Plg. Am 8, 4–6.

155Plg. Pr 1, 28–31.

156Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 37–38: AAS 83 (1991) 840–841.

157Plg. Mt 6, 26.

158Plg. Dan 3, 57–59.

159Plg. Pr 2, 19–20; 9, 1–4.

160Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 23: AAS 58 (1966) 1044.

161Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 76: AAS 58 (1966) 1100.

162Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 3: AAS 83 (1991) 794–796.

163Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Sollicitudo rei socialis, 1: AAS 80 (1988) 513–514; Ibid., 41: AAS 80 (1988) 570–572.

164Plg.pal.Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 24: AAS 83 (1991) 821–822.

165Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 63: AAS 58 (1966) 1085; Jonas Paulius II, Encikl. Laborem exercens, 7: AAS 73 (1981) 592–594; Idem, Encikl. Centesimus annus, 35: AAS 83 (1991) 836–838.

166Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 65: AAS 58 (1966) 1087.

167Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 10: AAS 83 (1991) 804–806; Ibid., 13: AAS 83 (1991) 809–810; Ibid., 44: AAS 83 (1991) 848–849.

168Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 34: AAS 83 (1991) 836.

169Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 64: AAS 58 (1966) 1086.

170Plg. Pr 1, 28; Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 34: AAS 58 (1966) 1052–1053; Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 31: AAS 83 (1991) 831–832.

171Plg. 1 Tes 4, 11.

172Plg. Pr 3, 14–19.

173Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Laborem exercens, 27: AAS 73 (1981) 644–647.

174Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Laborem exercens, 6: AAS 73 (1981) 589–592.

175Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 32: AAS 83 (1991) 832–833; Ibid., 34: AAS 83 (1991) 835–836.

176Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Laborem exercens, 11: AAS 73 (1981) 602–605.

177Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 48: AAS 83 (1991) 852–853.

178Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 37: AAS 83 (1991) 840.

179Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Laborem exercens, 19: AAS 73 (1981) 625–629; Ibid., 22–23: AAS 73 (1981) 634–637.

180Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 48: AAS 83 (1991) 852–854.

181Plg. Kun 19, 13; Įst 24, 14–15; Jok 5, 4.

182Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 67: AAS 58 (1966) 1088–1089.

183Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Laborem exercens, 18: AAS 73 (1981) 622–625.

184Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Sollicitudo rei socialis, 14: AAS 80 (1988) 526–528.

185Jonas Paulius II, Encikl. Sollicitudo rei socialis, 9: AAS 80 (1988) 520–521.

186Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Sollicitudo rei socialis, 17: AAS 80 (1988) 532–533; Ibid., 45: AAS 80 (1988) 577–578.

187Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 35: AAS 83 (1991) 836–838.

188Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 28: AAS 83 (1991) 828.

189Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Sollicitudo rei socialis, 16: AAS 80 (1988) 531.

190Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 26: AAS 83 (1991) 824–826.

191Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Sollicitudo rei socialis, 32: AAS 80 (1988) 556–557; Idem, Encikl. Centesimus annus, 51: AAS 83 (1991) 856–857.

192Jonas Paulius II, Encikl. Sollicitudo rei socialis, 47: AAS 80 (1988) 582; plg. Ibid., 42: AAS 80 (1988) 572–574.

193Plg. Mt 25, 31–36.

194Plg. Lk 4, 18.

195Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 57: AAS 83 (1991) 862–863.

196Plg. Lk 6, 20–22.

197Plg. Mt 8, 20.

198Plg. Mk 12, 41–44.

199Plg. Ef 4, 28.

200Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 57: AAS 83 (1991) 863.

201Šv. Jonas Auksaburnis, In Lazarum, concio 2, 6: PG 48, 992.

202Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 8: AAS 58 (1966) 845.

203Šv. Grigalius Didysis, Regula pastoralis, 3, 21, 45: SC 382, 394 (PL 77, 87).

204Plg. Iz 58, 6–7; Žyd 13, 3.

205Plg. Mt 25, 31–46.

206Plg. Tob 4, 5–11; Sir 17, 22.

207Plg. Mt 6, 2–4.

208Plg. 1 Jn 3, 17.

209Tikėjimo mokymo kongregacija, Instr. Libertatis conscientia, 68: AAS 79 (1987) 583.

210Plg. Mt 25, 40.

211P. Hansen, Vita mirabilis [...] venerabilis sororis Rosae de sancta Maria Limensis, Roma, 1664, p. 200.

212Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 29: AAS 83 (1991) 828–830.

213Plg. Lk 16, 19–31.