Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

1 skirsnis. Asmuo ir visuomenė

I. Žmogaus pašaukimo bendruomeninis pobūdis

1878S-401Visi žmonės kviečiami į tą patį tikslą – Dievą. Esama tam tikro panašumo tarp dieviškųjų Asmenų bendrystės ir žmonių tarpusavio brolybės, kurią jie privalo steigti tiesoje ir meilėje.1 Artimo meilė neatskiriama nuo Dievo meilės.

1879S-401Žmogui reikia visuomeninio gyvenimo. Jam jis yra ne kažkoks priedas, bet jo prigimties poreikis. Bendraudami tarpusavyje, tarnaudami vieni kitiems ir rasdami bendrą kalbą su savo broliais bei seserimis, žmonės ugdo savo gebėjimus ir taip atsiliepia į savo pašaukimą.2

1880S-401Visuomenė yra visuma asmenų, kuriuos organiškai vienija atskirą asmenį pranokstantis vienybės principas. Visuomenė, būdama regimas ir drauge dvasinis sambūris, pastoviai egzistuoja laike: ji paveldi praeitį ir rengia ateitį. Visuomenėje kiekvienas žmogus tampa „paveldėtoju“ ir gauna „talentus“, kurie praturtina jo tapatybę ir kurių vaisius jis privalo paskleisti.3 Dėl to kiekvienas privalo savo indėliu padėti bendruomenėms, kurioms priklauso, ir gerbti valdžią, kuriai pavesta rūpintis bendrąja gerove.

1881S-402Kiekvieną bendruomenę apibūdina jos tikslas, todėl ji paklūsta savo taisyklėms, tačiau „visų visuomeninių institucijų šaltinis, subjektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo4.

1882S-402Kai kurios bendruomenės, kaip antai šeima ir valstybė, yra labai artimos žmogaus prigimčiai. Jos jam būtinos. Padedant kuo daugiau žmonių dalyvauti visuomeniniame gyvenime, būtina skatinti įvairių organizacijų ir renkamų institucijų steigimą, keliant joms „ekonominius, kultūrinius, socialinius, sportinius, pramoginius, profesinius, politinius uždavinius visos šalies ir tarptautiniu mastu“5. Tokia socializacija pagrįsta ir natūraliu žmonių polinkiu burtis draugėn siekiant tikslų, kurie viršija atskiro asmens jėgas. Tai leidžia išsiskleisti asmens gebėjimams, ypač jo iniciatyvai ir atsakomybei, padeda garantuoti jo teises.6

1883S-403Socializacija taip pat susijusi su pavojais. Per didelis valstybės kišimasis gali grėsti asmenų laisvei ir iniciatyvai. Bažnyčios mokyme buvo iškeltas vadinamasis subsidiarumo principas. Pagal jį „aukštesnio lygmens bendruomenė neturi kištis į žemesnio lygmens bendruomenės vidaus gyvenimą siaurindama jos kompetenciją; veikiau ji turi ją remti iškilus būtinybei ir jai padėti derinti savo veiklą su kitų visuomeninių grupių veikla siekiant bendros gerovės“7.

1884S-403Dievas nenorėjo visos galios pasilikti vien sau. Kiekvienam kūriniui Jis palieka uždavinius, kuriuos tas sugeba atlikti pagal savo įgimtus gebėjimus. Tokiu valdymo būdu reikia vadovautis visuomeniniame gyvenime. Dievo elgesys valdant pasaulį labai paiso žmogaus laisvės ir turėtų įkvėpti išminties tiems, kurie vadovauja žmonių bendruomenėms. Jie privalo elgtis kaip Dievo apvaizdos tarnai.

1885S-403Subsidiarumo principas priešingas bet kurioms kolektyvizmo formoms. Juo nubrėžiamos ribos valstybės kišimuisi; jo tikslas – darnus santykis tarp individo ir visuomenės, tikra tarptautinė tvarka.

II. Atsivertimas ir visuomenė

1886S-404Visuomenė būtina žmogaus pašaukimui įgyvendinti. To siekiant būtina laikytis teisingos vertybių hierarchijos, kurioje „medžiaginės ir instinktų valdomos sritys palenkiamos vidinėms ir dvasinėms“8:

Visuomenę [...] pirmiausia reikia vertinti kaip dvasinę tikrovę. Juk joje tiesos apšviesti žmonės dalijasi savo žiniomis; gali ginti savo teises ir vykdyti pareigas; yra skatinami siekti dvasinių gėrybių; pagrįstai drauge džiaugiasi kiekvienu gražiu dalyku, kad ir kokios rūšies jis būtų; nuolat trokšta tai, kas juose geriausia, perduoti kitiems ir nuolat bendrai stengtis dvasiškai praturtėti. Tokios vertybės turi nuolatos teikti įkvėpimo ir gairių mokslui, ekonominiam gyvenimui, socialinei veiklai, valstybės pažangai ir santvarkai, įstatymų leidybai ir visoms kitoms nuolat besirutuliojančio visuomenės gyvenimo apraiškoms.9

1887S-404Priemonių ir tikslų sukeitimas10, kai priemonė padaroma galutiniu tikslu ar asmuo – priemone, gimdo neteisingas struktūras, kurios „krikščionišką, dieviškojo įstatymų Leidėjo įsakymus atitinkantį gyvenimą apsunkina ir praktiškai daro neįmanomą“.11

1888S-404Norint pasiekti socialinių permainų, kurios tikrai tarnautų žmogui, būtina pažadinti dvasinius bei moralinius jo gebėjimus ir nuolatinį poreikį atsiversti iš vidaus. Širdies atsivertimui pripažįstama pirmenybė jokiu būdu nenaikina, o veikiau didina pareigą taip pataisyti į nuodėmę vedančias institucijas ir gyvenimo sąlygas, kad jos atitiktų teisingumo reikalavimus ir padėtų skleisti gėrį, užuot trukdžiusios tai daryti.12

1889S-404Be malonės pagalbos žmonės nepajėgtų pastebėti dažnai siauro takelio „tarp silpnadvasiškumo, kuris lenkiasi blogiui, ir smurto, kuris nori nugalėti blogį, o iš tikrųjų jį didina“13. Tas takelis – tai krikščioniškos – Dievo ir artimo – meilės kelias. Meilė yra didžiausias socialinis įsakymas. Ji pagerbia kitą žmogų ir jo teises, reikalauja būti teisingiems, ir tik ji viena daro mus pajėgius taip elgtis. Ji įkvepia gyventi aukojant save: „Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins“ (Lk 17, 33).

Santrauka

1890S-401Esama tam tikro panašumo tarp dieviškųjų Asmenų bendrystės ir žmonių tarpusavio brolybės, kurią žmonės privalo steigti tarp savęs.

1891S-401Kad išsiskleistų žmogaus prigimtis, jam reikia visuomeninio gyvenimo. Kai kurios bendruomenės, kaip antai šeima ir valstybė, labai artimos žmogaus prigimčiai.

1892S-402„Visų visuomeninių institucijų šaltinis, subjektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo.“14

1893S-402Reikia skatinti aktyvų dalyvavimą įvairiose sąjungose ir renkamose institucijose.

1894S-403Pagal subsidiarumo principą nei valstybė, nei jokia kita didesnė sąjunga neturi pamainyti pavienių asmenų bei mažesnių darinių iniciatyvos bei atsakomybės.

1895S-404Visuomenė turi skatinti, o ne trukdyti dorai elgtis. Ji privalo vadovautis teisinga vertybių hierarchija.

1896S-404Kai nuodėmė iškreipia socialinį klimatą, būtina žadinti širdimi atsiversti ir šauktis Dievo malonės. Meilė verčia daryti teisingas reformas. Socialinio klausimo neįmanoma išspręsti be Evangelijos.15

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

1877-1880, 1890-1891401. Kokia yra žmogaus visuomeninio matmens esmė?

Asmeniškai pašauktas palaimai žmogus kartu turi visuomeninį matmenį kaip savo prigimties ir pašaukimo esminį dėmenį. Iš tiesų visi žmonės pašaukti į tą patį tikslą – patį Dievą; esama tam tikro panašumo tarp dieviškųjų Asmenų bendrystės ir žmonių tarpusavio brolybės, kurią jie privalo steigti tiesoje ir meilėje; artimo meilė neatskiriama nuo meilės Dievui.

KBKS 401 kontekstas

1881-1882, 1892-1893402. Koks yra ryšys tarp asmens ir visuomenės?

Visų visuomenės institucijų pradas, subjektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo. Jam būtinos kai kurios bendruomenės, kaip antai šeima ar pilietinė visuomenė. Naudingi ir kiti sambūriai tiek politinės bendrijos viduje, tiek tarptautinėje plotmėje, neišleidžiant iš akių subsidiarumo principo.

KBKS 402 kontekstas

1883-1885, 1894403. Ką reiškia subsidiarumo principas?

Šis principas reiškia, kad aukštesnio lygmens bendruomenė neturi imtis žemesnio lygmens bendruomenės užduočių ir šitaip siaurinti jai priklausančios srities, bet prireikus veikiau privalo ją palaikyti.

KBKS 403 kontekstas

1886-1889, 1895-1896404. Ko dar reikia, kad žmonių sambūvis būtų autentiškas?

Reikia gerbti teisingumą ir teisingą vertybių hierarchiją, medžiaginį ir instinktų matmenis palenkti vidaus ir dvasios matmenims. Ypač ten, kur nuodėmė užnuodija visuomenės aplinką, būtina žadinti širdžių atsivertimą ir šauktis Dievo malonės, siekiant visuomenės pokyčių, tikrai naudingų visiems asmenims ir visam asmeniui. Meilė, skatinanti ir įgalinanti laikytis teisingumo, yra didžiausias socialinis įsakymas.

KBKS 404 kontekstas

YC nuorodos

 

KBK išnašos

1Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 24: AAS 58 (1966) 1045.

2Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 25: AAS 58 (1966) 1045.

3Plg. Lk 19, 13. 15.

4Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 25: AAS 58 (1966) 1045.

5Jonas XXIII, Encikl. Mater et magistra, 60: AAS 53 (1961) 416.

6Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 25: AAS 58 (1966) 1045–1046; Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 16: AAS 83 (1991) 813.

7Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 48: AAS 83 (1991) 854; plg. Pijus XI, Encikl. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 184–186.

8Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 36: AAS 83 (1991) 838.

9Jonas XXIII, Encikl. Pacem in terris, 36: AAS 55 (1963) 266.

10Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 41: AAS 83 (1991) 844.

11Pijus XII, Nuntius radiophonicus (1941 birželio 1): AAS 33 (1941) 197.

12Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 36: AAS 57 (1965) 42.

13Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 25: AAS 83 (1991) 823.

14Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 25: AAS 58 (1966) 1045.

15Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 5: AAS 83 (1991) 800.