Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

1 skirsnis. Pirmas įsakymas

Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi (Iš 20, 2–5).2
Parašyta: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10).
I. „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam tetarnauk“

2084S-442Dievas leidžia save pažinti primindamas savo visagalį, geranorišką ir išlaisvinantį veikimą istorijoje tautos, į kurią kreipiasi: „Aš [...] išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Įst 5, 6). Pirmutiniame kreipimesi glūdi pirmasis Įstatymo įsakymas: „Bijosi tik VIEŠPATIES, savo Dievo, jam tarnausi [...]. Neisite paskui kitus dievus“ (Įst 6, 13–14). Pirmasis kreipimasis ir teisėtas Dievo reikalavimas – kad žmogus Jį priimtų ir pagarbintų.

2085S-442Vienintelis ir tikrasis Dievas savo garbę pirmiausia apreiškia Izraeliui.3 Apreikšdamas save, Dievas apreiškė ir žmogaus pašaukimą, ir tiesą apie žmogų. Žmogus yra pašauktas rodyti Dievą savo veiksena, priderančia „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26) sukurtam kūriniui:

Niekada nebus kito Dievo, Trifonai, ir niekada nėra buvę nuo amžių [...] kaip tik Tas, kuris sukūrė ir sutvarkė visatą. Mes nemanome, kad mūsų Dievas yra kitoks negu jūsų; Jis yra tas pats, kuris „galingai pakelta ranka“ išvedė jūsų tėvus iš Egipto. Mes pasitikime ne kokiu nors kitu Dievu, nes kito nėra, o tik tuo pačiu kaip ir jūs, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu.4

2086S-442„Pirmasis yra tikėjimo, vilties ir meilės įsakymas. Juk sakydami, jog Dievas yra pastovus, nekintamas, visada toks pat, ištikimas, pagrįstai išpažįstame Jį esant visiškai teisų. Todėl, pritardami Jo žodžiams, privalome tvirtai Juo tikėti ir visiškai pasitikėti. Kas mano, jog Dievas yra visagalis, švelnus ir pasirengęs veikiai daryti gera, ar galėtų į Jį nedėti savo vilčių? Ar galėtų kas Jo nemylėti apmąstydamas Jo gerumo ir meilės turtus, kuriais yra mus apipylęs? Todėl savo įsakymus ir paliepimus Šventajame Rašte Dievas pradeda arba baigia šiais žodžiais: Aš esu Viešpats.“5

Tikėjimas 1814-1816

2087S-442Mūsų dvasinio gyvenimo šaltinis yra tikėjimas į Dievą, kuris mums apreiškia savo meilę. Šv. Paulius kalba apie tikėjimo klusnumą6 kaip apie pirmąją pareigą. Pasak jo, „Dievo nepripažinimas“ yra visų moralinių nuopuolių pradas ir paaiškinimas.7 Mūsų pareiga Dievui yra į Jį tikėti ir Jį liudyti.

2088S-442Pirmu įsakymu reikalaujama stiprinti savo tikėjimą, sumaniai ir budriai jį saugoti ir atmesti visa, kas jam priešinga. Tikėjimui nusidedama įvairiai:

Valingai abejojant tikėjimas nevertinamas ar net atsisakoma laikyti tiesa, ką Dievas yra apreiškęs ir Bažnyčia pateikia tikėti. Nevalingas abejojimas rodo svyravimą tikėjimo atžvilgiu, sunkumus įveikti prieštaras tikėjimui arba jo nepažinimo keliamą nerimą. Sąmoningai puoselėjamos abejonės gali visai aptemdyti dvasią.

2089S-442Netikėjimas yra apreikštosios tiesos nevertinimas arba valingas atsisakymas jai pritarti. Erezija vadinamas atkaklus neigimas po Krikšto priėmimo kokios nors tiesos, kurią privalu tikėti dieviškuoju ir katalikiškuoju tikėjimu, ar atkaklus abejojimas ja; apostazija yra visiškas krikščioniškojo tikėjimo atmetimas; schizma – pavaldumo Popiežiui arba bendrystės su jam pavaldžiais Bažnyčios nariais atsisakymas.“8

Viltis 817-821

2090S-442Kai Dievas apsireiškia žmogui ir jį pašaukia, tinkamai atsiliepti į Dievo meilę vien savo jėgų žmogui nepakanka. Jis turi viltis, kad Dievas jam suteiks gebėjimą atsakyti meile į meilę ir elgtis, kaip reikalauja meilės įsakymai. Viltis yra pasitikėjimo kupinas dieviškosios palaimos ir Dievo palaimingojo regėjimo lūkestis; ji taip pat yra baimė įžeisti Dievo meilę ir užsitraukti bausmę.

2091S-442Pirmam Dievo įsakymui nusidedama ir nuodėmėmis, nukreiptomis prieš viltį: neviltimi ir perdėtu pasitikėjimu savimi:

Nevilties apimtas žmogus nustoja tikėtis iš Dievo asmeninio išganymo, pagalbos tai pasiekti arba nuodėmių atleidimo. Ja priešinamasi Dievo gerumui, Jo teisingumui (nes Viešpats yra ištikimas savo pažadams) ir Jo gailestingumui.

2092S-442Perdėto pasitikėjimo savimi yra dvi rūšys. Arba žmogus pervertina savo paties galimybes (vildamasis būti išganytas be pagalbos iš aukštybių), arba per daug pasitiki Dievo visagalybe ir gailestingumu (vildamasis gauti atleidimą neatsivertęs, o garbę – jos nenusipelnęs).

Meilė 1822-1829

2093S-442Tikėjimas Dievo meile apima kreipimąsi ir pareigą į dieviškąją meilę atsiliepti nuoširdžia meile. Pirmu įsakymu mums liepiama Dievą mylėti labiau už viską, o dėl Jo mylėti ir visą kūriniją.9

2094S-442Dievo meilei nusidedama įvairiai: abejingas žmogus nevertina Dievo meilės arba ją atmeta, nežino, kad ji pirmesnė, ir neigia jos jėgą. Nedėkingas žmogus pamiršta Dievo meilę arba atsisako ją pripažinti ir atsilyginti meile už meilę. Drungnumas yra delsimas ar nesistengimas atsiliepti į Dievo meilę; jis gali reikšti ir atsisakymą leistis į meilės dinamiką. Vangumas, arba dvasinis tingumas, skatina žmogų atmesti iš Dievo ateinantį džiaugsmą ir bodėtis dieviškuoju gerumu. Neapykanta Dievui kyla iš žmogaus puikybės. Priešinamasi Dievo meilei neigiant Jo gerumą ir piktžodžiaujant Jam dėl to, kad Jis draudžia nusidėti ir skiria bausmes.

II. „Jam vienam tetarnauk“

2095S-443Dieviškosios tikėjimo, vilties ir meilės dorybės ugdo ir gaivina moralines dorybes. Taigi meilė mus ragina Dievui atiduoti, ką mes, kūriniai, pagrįstai esame Jam skolingi. Tą padaryti mus įgalina religingumo dorybė.

Garbinimas 2628

2096S-443Pirmas tos dorybės aktas yra garbinimas. Dievą garbinti reiškia Jį pripažinti Dievu, visko, kas tik egzistuoja, Kūrėju ir Gelbėtoju, Viešpačiu ir Mokytoju, begaline ir gailestinga Meile. „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Lk 4, 8), – sako Jėzus primindamas Pakartotą Įstatymą (Įst 6, 13).

2097S-443Dievą garbinti reiškia su pagarba ir visišku Jam nusilenkimu pripažinti „menkumą kūrinio“, kuris egzistuoja tik Dievo dėka. Dievą garbinti reiškia, kaip Marija giesmėje „Magnificat“, Jį šlovinti, aukštinti ir pačiam nusižeminti, su dėkingumu pripažįstant, jog didžių dalykų Jis padarė ir šventas yra Jo vardas.10 Vienatinio Dievo garbinimas išvaduoja žmogų iš užsisklendimo, iš nuodėmės vergijos ir pasaulio stabmeldystės.

Malda 2558

2098S-443Tikėjimo, vilties ir meilės aktai, kurių reikalaujama pirmu įsakymu, atbaigiami malda. Mes garbiname Dievą, kai šlovinimo ir dėkojimo, užtarimo ir prašymo malda keliame į Jį dvasią. Malda yra būtina sąlyga paklusti Dievo įsakymams. „Reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1).

Auka

2099S-443Teisinga yra aukoti Dievui aukas kaip garbinimo ir dėkingumo, maldavimo ir bendrystės su Juo ženklą: „Tikra auka yra kiekvienas veiksmas, atliekamas tam, kad šventu bendravimu suartėtume su Dievu [...] ir galėtume būti iš tiesų laimingi.“11

2100S-443Kad būtų tikra, išorinė auka turi būti dvasinės aukos išraiška: „Dievui tikroji auka – tai dvasia sugrudus...“ (Ps 51, 19). Senosios Sandoros pranašai dažnai smerkdavo aukas, aukojamas be vidinio įsitraukimo12 arba be ryšio su artimo meile.13 Jėzus primena pranašo Ozėjo žodžius: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13; 12, 7).14 Vienintelė tobula auka yra ta, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus, visiškai atiduodamas save Tėvo meilei ir už mūsų išganymą.15 Vienydamiesi su Jo auka, mes savo gyvenimą galime paversti auka Dievui.

Pažadai ir įžadai

2101S-443Krikščionis dažnai kviečiamas duoti pažadus Dievui. Jis visada tai daro Krikšto ir Sutvirtinimo, Santuokos ir Šventimų metu. Asmeninio pamaldumo skatinamas, krikščionis taip pat gali pažadėti Dievui kokį nors darbą, maldą, labdarą, maldingą kelionę ir panašius dalykus. Sąžiningas pažadų Dievui vykdymas rodo deramą pagarbą dieviškajai didybei ir meilę ištikimajam Dievui.

2102S-443Įžadas, t. y. sąmoningas ir laisvas Dievui duotas pažadas siekti galimo ir didesnio gėrio, privalo būti įvykdytas dėl religijos dorybės.“16 Įžadas yra pasiaukojimo aktas, kuriuo krikščionis paaukoja save Dievui arba pažada Jam gerą darbą. Vykdydamas savo įžadus, jis Dievui dovanoja, ką buvo Jam pažadėjęs ir pašventęs. Apaštalų darbai mums rodo, kaip šv. Pauliui rūpėjo įvykdyti savo padarytus įžadus.17

2103S-443Bažnyčia pripažįsta, kokią pavyzdžio jėgą turi įžadai gyventi pagal Evangelijos patarimus18:

Motina Bažnyčia džiaugiasi, regėdama savo glėbyje daug vyrų ir moterų, kurie artimiau seka ir ryškiau parodo Išganytojo savęs apiplėšimą, Dievo vaikų laisve priimdami neturtą ir atsižadėdami savo valios. Eidami tobulumo keliu toliau, kaip reikalauja Įstatymas, jie dėl Dievo palenkia save žmogui, norėdami geriau susitapatinti su klusniuoju Kristumi.19

Tam tikrais atvejais Bažnyčia gali dėl pateisinamų motyvų atleisti nuo įžadų ir pažadų.20

Visuomenės pareiga garbinti Dievą ir teisė į religijos laisvę

2104S-444„Visi žmonės privalo ieškoti tiesos, ypač tiesos apie Dievą ir jo Bažnyčią, ir pažinę priimti ją ir jos laikytis.“21 Ta pareiga grindžiama pačia žmogaus prigimtimi22; ji suderinama ir su tikra pagarba įvairioms religijoms, kurios „neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį“23, ir su meilės įsakymu, raginančiu krikščionis „meiliai, išmintingai ir kantriai elgtis su tais žmonėmis, kurie klaidingai tiki arba nepažįsta tikėjimo“24.

2105S-444Tinkamai garbinti Dievą yra tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės pareiga. Toks yra tradicinis katalikų mokymas „apie žmonių ir visuomenės moralinę pareigą tikrajam tikėjimui ir vienintelei Kristaus Bažnyčiai“25. Nuolat skelbianti žmonėms Evangeliją Bažnyčia taip darbuojasi, kad jie galėtų „krikščioniška dvasia paveikti bendruomenės, kurioje gyvena, mąstymą ir papročius, įstatymus ir santvarką“26. Socialinė krikščionių pareiga yra gerbti ir žadinti kiekvieno žmogaus tiesos ir gėrio meilę. Jie akinami skleisti vienintelę tikrą religiją, kuri gyvuoja apaštališkojoje Katalikų Bažnyčioje.27 Krikščionys yra pašaukti būti pasaulio šviesa.28 Taip Bažnyčia parodo, kad Kristus viešpatauja visai kūrinijai ir ypač žmonių visuomenei.29

2106S-444Tikėjimo srityje niekas neturėtų būti „nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“30 Ta teisė yra pagrįsta pačia žmogaus prigimtimi, ir jo kilnumas leidžia jam laisvai priimti dieviškąją tiesą, kuri pranoksta šio pasaulio tvarką. „Todėl teisę į tokį saugumą nuo prievartos turi net tie asmenys, kurie nevykdo savo pareigos – tiesos ieškoti ir laikytis“31.

2107S-444„Jei dėl ypatingų kurios nors tautos aplinkybių vienai religinei bendruomenei valstybės teisinėje santvarkoje suteikiamas specialus valstybinis pripažinimas, būtina drauge pripažinti ir saugoti visų piliečių bei religinių bendruomenių teisių laisvę tikėjimo srityje.“32

2108S-444Teisė į religijos laisvę nėra nei moralinis pritarimas laikytis klaidos,33 nei klaidos įteisinimas,34 bet prigimtinė žmogaus teisė į pilietinę laisvę, tai yra į apsaugą nuo politinės valdžios išorinės prievartos religinėje srityje, neperžengiant teisėtų ribų. Visuomenės įstatymais ta prigimtinė teisė pripažintina taip, kad taptų pilietine teise.35

2109S-444Teisė į religijos laisvę, kaip tokia, negali būti nei neribota,36 nei ribojama vien tik pozityvistinės ar natūralistinės „viešosios tvarkos“.37 Tos teisės „teisėtas ribas“ kiekvienam socialiniam būviui turi nustatyti politinė išmintis pagal bendrojo gėrio reikalavimus, o patvirtinti civilinė valdžia, „laikydamasi teisės nuostatų, atitinkančių objektyvią moralinę tvarką“38.

III. „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“

2110S-445Pirmu įsakymu draudžiama garbinti kitus dievus, išskyrus vienintelį Viešpatį, kuris apsireiškė savo tautai; draudžiami prietarai ir bedievystė. Prietarai yra tam tikra prasme iškrypęs religinis kraštutinumas, o bedievystė – yda, kaip trūkumas priešinga religingumo dorybei.

Prietarai

2111S-445Prietarai yra religinio jausmo ir su juo susijusios praktikos iškrypimas. Jie gali įsipinti ir į tikrojo Dievo kultą, pavyzdžiui, vieniems ar kitiems apskritai teisėtiems arba būtiniems veiksmams teikiant kokią nors magišką reikšmę. Maldų ar sakramentinių ženklų veiksmingumą priskirti vien tik išorinei jų pusei, paliekant nuošaly jiems būtiną vidinę nuostatą, reiškia pasiduoti prietarams.39

Stabmeldybė

2112S-445Pirmu įsakymu smerkiama daugdievystė. Juo reikalaujama, kad žmogus tikėtų į Dievą, o ne kitus dievus, garbintų tik vienintelį Dievą, o ne kitas dievybes. Šventasis Raštas nuolat primena, jog būtina atmesti stabus „iš sidabro ir aukso, žmonių rankomis jie padaryti. Burnas jie turi, bet neprabyla, turi akis, bet nemato...“ Tie negyvi stabai žmogų daro tuščią: „Panašūs bus į juos tie, kas juos daro ir jais pasikliauja“ (Ps 115, 4–5. 8).40 Tuo tarpu Dievas yra „gyvasis Dievas“ (Joz 3, 10)41, kuris teikia gyvybę ir veikia istorijoje.

2113S-445Stabmeldystė nėra vien klaidingi pagonių kultai. Ji yra nuolatinė pagunda ir tikinčiam žmogui. Būti stabmeldžiu reiškia sudievinti tai, kas nėra Dievas. Stabmeldystė esti tada, kai žmogus vietoj Dievo garbina ir lenkiasi kūriniui, kad ir kas jis būtų: dievai ar demonai (pavyzdžiui, satanizmo atveju), valdžia, malonumai, rasė, protėviai, valstybė, pinigai ir panašūs dalykai. „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“, – sakė Jėzus (Mt 6, 24). Daugelis kankinių mirė dėl to, kad negarbino „žvėries“42, atsisakę net apsimestinai jį pagerbti. Stabmeldystė atmeta vienintelę Dievo valdžią; ji nesuderinama su Dievo bendryste.43

2114S-445Vienatinio Dievo garbinimas vienija žmogaus gyvenimą. Įsakymas garbinti vien Viešpatį daro žmogų vieningą ir gelbi jį nuo nepabaigiamo blaškymosi. Stabmeldystė yra žmogui įgimto religinio jausmo iškrypimas. Stabmeldys tas, kuris „į sielą tvirtai įspaustą Dievo suvokimą kreipia į bet ką, tik ne į Dievą“44.

Ateities būrimas ir magija

2115S-445Dievas gali apreikšti ateitį savo pranašams ar kitiems šventiesiems. Tačiau krikščionis elgiasi teisingai patikėdamas savo ateitį Dievo apvaizdai ir atsisakydamas šioje srityje bet kokio nesveiko smalsumo. Kas čia stokoja atsakomybės, tas elgiasi neapdairiai.

2116S-445Reikia atmesti visas būrimo formas, kuriomis siekiama šauktis šėtono ar demonų pagalbos, kalbinti mirusius arba užsiiminėti kitokiais veiksmais, klaidingai manant, jog jie „atidengs“ ateitį.45 Horoskopų patarimai, astrologija, būrimas iš rankos (chiromantija), pranašingų ženklų ir likimų aiškinimas, aiškiaregystė, mediumų paslaugos tik maskuoja norą valdyti laiką, istoriją, galiausiai ir žmones, o drauge padaryti slaptingas jėgas palankias sau. Visa tai prieštarauja vien Dievui prideramai pagarbai, meilės kupinai Dievo baimei.

2117S-445Bet kokia magija ar žyniavimas, kuriais norima sau pajungti slaptingas jėgas, kad jos tarnautų, ir įgyti antgamtinės galios kitiems žmonėms – nors tai būtų daroma ir gydymo sumetimais, yra sunkus nusižengimas religingumo dorybei. Tokie veiksmai dar labiau smerktini, kai juos lydi noras pakenkti kitiems ar kai ieškoma demonų pagalbos. Amuletų nešiojimas taip pat peiktinas. Ateities būrimas ir magija dažnai sumišę su spiritizmu. Todėl Bažnyčia įspėja tikinčiuosius jo saugotis. Vadinamosios tradicinės medicinos priemonių taikymas nepateisina nei blogųjų jėgų šaukimosi, nei naudojimosi kito patiklumu.

Bedievystė

2118S-445Pirmu Dievo įsakymu draudžiamos svarbiausios bedievystės nuodėmės: Dievo gundymas žodžiais ir darbais, šventvagystė ir simonija.

2119S-445Dievą gundyti reiškia žodžiais ar veiksmais mėginti Dievo gerumą ir visagalybę. Taip šėtonas norėjo prikalbinti Jėzų pulti nuo šventyklos šelmens ir tuo priversti Dievą įsikišti.46 Jėzus tam paprieštarauja Dievo žodžiais: „Negundykite VIEŠPATIES, savo Dievo“ (Įst 6, 16). Tokiu įžūliu Dievo gundymu niekinama mūsų Kūrėjui ir Viešpačiui priderama pagarba bei pasitikėjimas Juo, visada abejojama Dievo meile, apvaizda ir galybe.47

2120S-445Šventvagystė yra sakramentų ir kitų liturginių veiksmų, taip pat Dievui pašvęstųjų asmenų, daiktų ir vietų išniekinimas arba jiems rodoma nepagarba. Šventvagystė yra sunki nuodėmė, ypač Eucharistijos atžvilgiu, nes šiame sakramente substanciškai yra pats Kristaus Kūnas.48

2121S-445Simonija49 yra dvasinių dalykų pirkimas arba pardavinėjimas. Burtininkui Simonui, norėjusiam nupirkti dvasinę galią, kurią jis matė veikiančią apaštaluose, Petras atsakė: „Kad tu pražūtum su savo pinigais, jei sumanei už pinigus nusipirkti Dievo dovaną!“ (Apd 8, 20). Taip jis laikėsi Jėzaus žodžių: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8).50 Neįmanoma pasisavinti dvasinių gėrybių ir elgtis su jomis tarsi būtum jų savininkas ar šeimininkas, nes jų šaltinis yra Dievas. Jas galima iš Jo gauti tik dovanai.

2122S-445„Dvasininkas už sakramentų suteikimą neturi nieko prašyti, išskyrus kompetentingos valdžios nustatytą auką, visada rūpindamasis, kad vargingieji dėl neturto neliktų be sakramentų pagalbos.“51 Kompetentinga valdžia nustato tas „aukas“ vadovaudamasi principu, jog krikščionių bendruomenė privalo išlaikyti Bažnyčios tarnus. „Darbininkas vertas savo valgio“ (Mt 10, 10).52

Ateizmas

2123S-445„Daugelis mūsų amžininkų to glaudaus gyvybinio ryšio su Dievu visiškai neįžvelgia arba tiesiog jį atmeta. Tad ateizmas priskirtinas prie opiausių mūsų meto klausimų.“53

2124S-445Ateizmo sąvoka apima labai įvairius reiškinius. Dažnai jo forma yra praktinis materializmas, savo poreikius ir siekius apribojantis erdve ir laiku. Ateistinis humanizmas laikosi klaidingo požiūrio, kad „žmogus yra pats sau tikslas, vienintelis savo istorijos kūrėjas ir statytojas“54. Kita nūdienio ateizmo forma žmogaus išlaisvinimo laukia iš ekonominio ir socialinio išlaisvinimo, tuo tarpu „religija savo prigimtimi kliudo šiam išvadavimui, sukeldama viltį prasimanytu būsimuoju gyvenimu, nukreipianti žmogų nuo žemiškosios karalystės kūrimo“55.

2125S-445Neigdamas Dievo buvimą arba jo nepripažindamas, ateizmas yra nuodėmė religingumo dorybės atžvilgiu.56 Kaltę laibai gali sumažinti intencijos ir aplinkybės. „Todėl prie ateizmo atsiradimo gali nemažai prisidėti tikintieji religinio auklėjimo aplaidumu arba klaidingu tikėjimo aiškinimu, arba ir savo religinio, moralinio bei visuomeninio gyvenimo trūkumais daugiau pridengiantys negu atskleidžiantys tikrąjį Dievo ir religijos veidą“57.

2126S-445Ateizmas dažnai remiasi klaidinga žmogaus autonomijos samprata, kuria siekiama atsiriboti nuo bet kokios priklausomybės Dievui.58 Tačiau „Dievo pripažinimas jokiu būdu neprieštarauja žmogaus orumui, nes šio orumo pagrindas ir atbaiga slypi pačiame Dieve.“59 Bažnyčia žino, kad „savo skelbiamu mokymu atitinka slapčiausius žmogaus širdies troškimus“60.

Agnosticizmas

2127S-445Agnosticizmo formų yra įvairių. Kai kuriais atvejais agnostikas neneigia Dievo, net tvirtina, jog turi egzistuoti transcendentinė būtis, kuri vis dėlto nei pati gali apsireikšti, nei kas kitas gali ką nors apie ją pasakyti. Kitais atvejais agnostikas visai nekalba apie Dievo buvimą, nes esą neįmanoma to įrodyti, vadinasi, nei teigti, nei neigti.

2128S-445Agnosticizmas kartais gali imtis tam tikrų Dievo paieškų, bet lygiai taip pat būti Jam abejingas, vengti klausimo apie galutinę tikrovę ir rodyti sąžinės tingumą. Labai dažnai agnosticizmas sutampa su praktiniu ateizmu.

IV. „Nedirbsi sau drožinio...“ 1159-1162

2129S-446Šiuo Dievo įsaku draudžiama vaizduoti Dievą bet kuriais žmogaus rankų kūriniais. Pakartotas Įstatymas aiškina: „Kadangi jūs nematėte išvaizdos, kai VIEŠPATS kalbėjo jums iš ugnies prie Horebo, [...] saugokitės nuoširdžiai, kad nesielgtumėte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą“ (Įst 4, 15–16). Izraeliui apsireiškė absoliučiai transcendentinis Dievas. „Jis yra visas visur“, bet kartu „didingesnis už visus savo kūrinius“ (Sir 43, 27–28). Jis yra „pradinis grožio šaltinis, [kuris] juos sukūrė“ (Išm 13, 3).

2130S-446Vis dėlto jau Senajame Testamente Dievas buvo nurodęs arba leidęs gaminti kūrinius, kurie simboliškai – kaip varinis žaltys61, Sandoros Skrynia ar cherubai62 – kreiptų į būsimą išganymą per įsikūnijusį Žodį.

2131S-446Nikėjos VII Susirinkimas (787 m.), remdamasis įsikūnijusio Žodžio slėpiniu ir prieštaraudamas paveikslų naikintojams, įteisino Kristaus, taip pat Dievo Motinos, angelų ir visų šventųjų paveikslų gerbimą. Įsikūnydamas Dievo Sūnus pradėjo naują paveikslų „ekonomiją“.

2132S-446Krikščioniškas paveikslų gerbimas neprieštarauja pirmam įsakymui, kuris draudžia stabus. Juk „pagarba paveikslui iš tiesų yra skiriama tam, ką jis vaizduoja“63, ir „kas garbina paveikslą, garbina jame pavaizduotą asmenį“64. Pagarba šventiems paveikslams yra atidus pagarbumas, bet ne vienam Dievui derantis adoravimas:

Religinė pagarba yra teikiama ne patiems paveikslams, kaip daiktams, bet dėl to, kad jie mūsų žvilgsnį kreipia į įsikūnijusį Dievą. Tad pačiam paveikslui skiriami veiksmai ties juo nesustoja, bet krypsta į tą, kurį jie vaizduoja.65

Santrauka

2133S-442„Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 5).

2134S-442Pirmu įsakymu žmogus raginamas į Dievą tikėti, Juo viltis ir Jį mylėti labiau už viską.

2135S-443„Viešpatį, savo Dievą, tegarbink“ (Mt 4, 10). Dievą garbinti, kreiptis į Jį malda, teikti Jam prideramą pagarbą, vykdyti Jam duotus pažadus ir įžadus yra religingumo dorybės aktai, kylantys iš klusnumo pirmam įsakymui.

2136S-443Tikrai garbinti Dievą žmogus įpareigotas ir pats vienas, ir drauge su kitais.

2137S-444Žmogus turi turėti galimybę laisvai išpažinti savo tikėjimą privačiame ir viešajame gyvenime66.

2138S-445Prietarais iškreipiamas mūsų tikrojo Dievo garbinimas. Jie reiškiasi stabmeldyste ir įvairiomis ateities būrimo bei magijos formomis.

2139S-445Dievo gundymas žodžiais ar veiksmais, šventvagystė, simonija yra pirmu įsakymu draudžiamos bedievystės nuodėmės.

2140S-445Pirmam įsakymui nusižengiama Dievo buvimo nepripažįstančiu arba jį neigiančiu ateizmu.

2141S-446Šventų paveikslų gerbimas grindžiamas Dievo Žodžio Įsikūnijimo slėpiniu. Jis pirmam įsakymui neprieštarauja.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

2083-2094, 2133-2134442. Ko reikalaujama Dievo teiginiu: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas“ (Iš 20, 2)?

Juo reikalaujama, kad tikintysis puoselėtų bei įgyvendintų tris dieviškąsias dorybes ir vengtų joms priešingų nuodėmių. Tikėjimas įgalina tikėti į Dievą ir atmesti tai, kas jam priešinga, kaip antai valingas abejojimas, netikėjimas, erezija, apostazė, schizma. Viltis įgalina su pasitikėjimu laukti Dievo palaimingojo regėjimo ir jo pagalbos, išvengiant nevilties ir savikliovos. Meilė įgalina mylėti Dievą labiau už viską; tad atmestinas abejingumas, nedėkingumas, drungnumas, dvasinis vangumas arba glebumas ir iš puikybės kylanti neapykanta Dievui.

KBKS 442 kontekstas

2095-2105, 2135-2136443. Ko reikalaujama Viešpaties žodžiais: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk“ (Mt 4, 10)?

Jais reikalaujama: garbinti Dievą kaip visa ko, kas egzistuoja, Viešpatį; asmeniškai ir bendruomeniškai teikti jam prideramą kultą; melstis jam – šlovinti, dėkoti ir prašyti; atnašauti jam aukas, pirmiausia dvasinę savo gyvenimo auką, suvienytą su tobuląja Kristaus auka; laikytis Dievui duotų pažadų ir įžadų.

KBKS 443 kontekstas

2104-2109, 2137444. Kaip žmogus įgyvendina savo teisę šlovinti Dievą tiesa ir laisve?

Kiekvienas žmogus turi teisę ir moralinę pareigą ieškoti tiesos, pirmiausia su Dievu ir jo Bažnyčia susijusiuose dalykuose, priimti pažintąją tiesą ir ištikimai laikytis jos, šitaip teikiant Dievui tikrą kultą. Sykiu žmogaus asmens orumas reikalauja, kad religijos srityje niekas nebūtų verčiamas elgtis prieš savo sąžinę nei trukdomas elgtis pagal savo sąžinę, neperžengdamas teisingų viešosios tvarkos ribų, privačiai arba viešai, asmeniškai arba drauge su kitais.

KBKS 444 kontekstas

2110-2128, 2138-2140445. Ką Dievas draudžia, įsakydamas: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Iš 20, 2)?

Šiuo įsakymu draudžiami:

daugdievystė ir stabmeldystė, dievinančios kūrinius, valdžią, pinigus ir net demonus;

prietaringumas, nukrypstantis nuo tikrajam Dievui prideramo kulto ir pasireiškiantis taip pat įvairiomis būrimo, magijos, raganavimo ir spiritizmo formomis;

bedievystė, pasireiškianti Dievo gundymu žodžiais ar veiksmais, šventus asmenis ar daiktus, pirmiausia Eucharistiją, išniekinančia šventvagyste, pirkti ar parduoti dvasinius dalykus siekiančia simonija;

ateizmas, neigiantis Dievo buvimą ir dažnai besiremiantis klaidinga žmogaus savarankiškumo samprata;

agnosticizmas, teigiantis, jog apie Dievą nieko neįmanoma žinoti, ir apimantis indiferentizmą bei praktinį ateizmą.

KBKS 445 kontekstas

2129-2132, 2141446. Ar Dievo įsakymu: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo“ (Iš 20, 3) draudžiamas paveikslų kultas?

Senajame Testamente šiuo įsakymu drausta vaizduoti visiškai transcendentinį Dievą. Po Dievo Sūnaus įsikūnijimo krikščioniškasis šventųjų paveikslų kultas yra pateisinamas (kaip patvirtinta Nikėjos II Susirinkime 787 m.), nes jis grindžiamas žmogumi tapusio Dievo Sūnaus slėpiniu, kuriame transcendentinis Dievas tapo regimas. Paveikslas negarbinamas, bet gerbiamas tas, kuris jame vaizduojamas: Kristus, Mergelė Marija, angelai ir šventieji.

KBKS 446 kontekstas

KBK išnašos

2Plg. Įst 5, 6-9.

3Plg. Iš 19, 16–25; 24, 15–18.

4Šv. Justinas, Dialogus cum Tryphone Iudaeo, 11, 1: CA 2, 40 (PG 6, 497).

5Catechismus Romanus, 3, 2, 4, ed. P. Rodríguez, Vatikanas–Pamplona, 1989, p. 408–409.

6Plg. Rom 1, 5; 16, 26.

7Plg. Rom 1, 18–32.

8KTK kan. 751.

9Plg. Įst 6, 4–5.

10Plg. Lk 1, 46–49.

11Šv. Augustinas, De civitate Dei, 10, 6: CSEL 40/1, 454–455 (PL 41, 283).

12Plg. Am 5, 21–25.

13Plg. Iz 1, 10–20.

14Plg. Oz 6, 6.

15Plg. Žyd 9, 13–14.

16KTK kan. 1191, § 1.

17Plg. Apd 18, 18; 21, 23–24.

18Plg. KTK kan. 654.

19Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 42: AAS 57 (1965) 48–49.

20Plg. KTK kan. 692. 1196–1197.

21Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 1: AAS 58 (1966) 930.

22Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 2: AAS 58 (1966) 931.

23Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Nostrae aetate, 2: AAS 58 (1966) 741.

24Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 14: AAS 58 (1966) 940.

25Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 1: AAS 58 (1966) 930.

26Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 13: AAS 58 (1966) 849.

27Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 1: AAS 58 (1966) 930.

28Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 13: AAS 58 (1966) 850.

29Plg. Leonas XIII, Encikl. Immortale Dei: Leonis XIII Acta 5, 118–150; Pijus XI, Encikl. Quas primas: AAS 17 (1925) 593–610.

30Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 2: AAS 58 (1966) 930; plg. Idem, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 26: AAS 58 (1966) 1046.

31Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 2: AAS 58 (1966) 931.

32Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 6: AAS 58 (1966) 934.

33Plg. Leonas XIII, Encikl. Libertas praestantissimum: Leonis XIII Acta 8, 229–230.

34Plg. Pijus XII, Allocutio iis qui interfuerunt Conventui quinto nationali Italico Unionis Iurisconsultorum catholicorum (1953 gruodžio 6): AAS 45 (1953) 799.

35Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 2: AAS 58 (1966) 930–931.

36Plg. Pijus VI, Brevė Quod aliquantum (1791 kovo 10): Collectio Brevium atque Inst­ructionum SS. D. N. Pii Papae VI, quae ad praesentes Ecclesiae Catholicae in Gallia [...] calamitates pertinent, Roma, 1800, p. 54–55.

37Plg. Pal. Pijus IX, Encikl. Quanta cura: DS 2890.

38Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 7: AAS 58 (1966) 935.

39Plg. Mt 23, 16–22.

40Plg. Iz 44, 9–20; Jer 10, 1–16; Dan 14, 1–30; Bar 6; Išm 13, 1 – 15, 19.

41Plg. Ps 42, 3; etc.

42Plg. Apr 13–14.

43Plg. Gal 5, 20; Ef 5, 5.

44Origenas, Contra Celsum, 2, 40: SC 132, 378 (PG 11, 861).

45Plg. Įst 18, 10; Jer 29, 8.

46Plg. Lk 4, 9.

47Plg. 1 Kor 10, 9; Iš 17, 2–7; Ps 95, 9.

48Plg. KTK kan. 1367. 1376.

49Plg. Apd 8, 9–24.

50Plg. Iz 55, 1.

51KTK kan. 848.

52Plg. Lk 10, 7; 1 Kor 9, 4–18; 1 Tim 5, 17–18.

53Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 19: AAS 58 (1966) 1039.

54Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 20: AAS 58 (1966) 1040.

55Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 20: AAS 58 (1966) 1040.

56Plg. Rom 1, 18.

57Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 19: AAS 58 (1966) 1039.

58Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 20: AAS 58 (1966) 1040.

59Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 21: AAS 58 (1966) 1040.

60Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 21: AAS 58 (1966) 1042.

61Plg. Sk 21, 4–9; Išm 16, 5–14; Jn 3, 14–15.

62Plg. Iš 25, 10–22; 1 Kar 6, 23–28; 7, 23–26.

63Šv. Bazilijus Didysis, Liber de Spiritu Sancto, 18, 45: SC 17bis, 406 (PG 32, 149).

64Nikėjos II Susirinkimas, Definitio de sacris imaginibus: DS 601; plg. Tridento Susirinkimas, 25a sesija, Decretum de invocatione, veneratione et reliquiis sanctorum, et sacris imaginibus: DS 1821–1825; Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 125: AAS 56 (1964) 132; Idem, Dogm. konst. Lumen gentium, 67: AAS 57 (1965) 65–66.

65Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 2–2, q. 81, a. 3, ad 3, ed. Leon. 9, 180.

66Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 15: AAS 58 (1966) 940.