Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

2 skirsnis. Sutvirtinimo sakramentas

1285S-265Sutvirtinimo sakramentas drauge su Krikštu ir Eucharistija yra „įkrikščioninimo sakramentai“, kurių vienybę privalu išsaugoti. Todėl tikintiesiems aiškintina, jog tas sakramentas būtinas Krikšto malonei atbaigti.90 „Sutvirtinimo sakramentu jie tobuliau sujungiami su Bažnyčia, apdovanojami ypatinga Šventosios Dvasios stiprybe ir šitaip dar griežčiau įpareigojami kaip tikri Kristaus liudytojai skleisti ir ginti tikėjimą žodžiu ir veiksmu.“91

I. Sutvirtinimas išganymo ekonomijoje

1286S-265Senojo Testamento pranašai skelbė, kad Viešpaties Dvasia ilsėsis ant lauktojo Mesijo92 dėl išganingosios Jo misijos.93 Šventosios Dvasios nusileidimas ant Jono krikštijamo Jėzaus buvo ženklas, kad Jis yra Tas, kuris turėjo ateiti, kad Jis yra Mesijas, Dievo Sūnus.94 Visas iš Šventosios Dvasios pradėtojo Jėzaus gyvenimas ir misija vyko visiškoje vienybėje su Šventąja Dvasia, kurią Tėvas Jam teikė „be saiko“ (Jn 3, 34).

1287S-265Ši Dvasios pilnatvė turėjo likti ne vien Mesijo, bet atitekti visai mesijinei tautai.95 Daugelį kartų Kristus žadėjo atsiųsti Dvasią,96 o pažadą įvykdė pirmiausia Velykų dieną,97 po to, dar įspūdingiau, per Sekmines.98 Šventosios Dvasios kupini apaštalai ėmė skelbti „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2, 11), o Petras pareiškė, kad šis Šventosios Dvasios išliejimas yra mesijinių laikų ženklas.99 Visi, kurie tada patikėjo apaštalų skelbimu ir pasikrikštijo, irgi gavo Šventosios Dvasios dovaną.100

1288S-265„Nuo to meto apaštalai, vykdydami Kristaus valią, rankų uždėjimu perduodavo naujai pakrikštytiesiems Dvasios dovaną, kuri atbaigia Krikšto malonę.101 Dėl to Laiške žydams prie pirmųjų krikščioniškojo ugdymo elementų priskiriamas mokymas apie Krikštą ir apie rankų uždėjimą.102 Tokį rankų uždėjimą katalikų tradicija pagrįstai laiko užuomazga Sutvirtinimo sakramento, tam tikru būdu pratęsiančio Bažnyčioje Sekminių malonę.“103

1289S-266Norint dar geriau išreikšti Šventosios Dvasios dovaną, netrukus rankų uždėjimą papildė patepimas kvapniu aliejumi (krizma). Tas patepimas paaiškina „krikščionio“ vardą, kuris reiškia „pateptąjį“ ir yra kilęs iš paties Kristaus: Jį „Dievas patepė Šventąja Dvasia“ (Apd 10, 38). Ši patepimo apeiga išliko ligi mūsų dienų tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Dėl to Rytuose šis sakramentas vadinamas Chrismatio, patepimu krizma, arba myron, tai reiškia „krizma“. Vakaruose pavadinimu Sutvirtinimas primenama, kad šis sakramentas ir Krikštą patvirtina, ir Krikšto malonę sustiprina.

Dvi tradicijos: Rytų ir Vakarų

1290S-267Pirmaisiais amžiais Sutvirtinimas paprastai būdavo švenčiamas jungiant jį su Krikštu ir sudarė drauge su juo, anot šv. Kiprijono, „dvigubą sakramentą“104. Daugėjant kūdikių krikštų įvairiu metų laiku, daugėjo parapijų (kaimo vietovėse), kurios plėtė vyskupijų ribas, taip pat dėl kitų priežasčių tapo neįmanoma, kad kiekvienose Krikšto apeigose dalyvautų vyskupas. Kadangi Vakaruose Krikšto užbaigimo apeigą norėta palikti vyskupui, tai tiedu sakramentai laiko atžvilgiu buvo atskirti. Rytai išlaikė šių sakramentų vienybę, ir Sutvirtinimą ten teikia krikštijantis kunigas. Tačiau tai daryti jis gali tik su vyskupo pašventintu myron [krizma].105

1291S-267Vakarų praktikai išsirutulioti padėjo Romos Bažnyčios paprotys po Krikšto du kartus patepti šventąja krizma: kunigui patepus naujatikį, išeinantį iš krikšto maudynės, apeigą užbaigdavo vyskupas antruoju kiekvieno naujai pakrikštytojo kaktos patepimu.106 Krikšto apeigose išliko pirmasis kunigo patepimas šventąja krizma, reikšdamas pakrikštytojo dalyvavimą pranašiškojoje, kunigiškojoje ir karališkojoje Kristaus veikloje. Jei krikštijamas suaugęs žmogus, po Krikšto teikiamas tik vienas – Sutvirtinimo – patepimas.

1292S-267Rytų Bažnyčių praktikoje labiau pabrėžiama įkrikščioninimo vienybė; Lotynų Bažnyčioje labiau akcentuojama naujojo krikščionio vienybė su savo vyskupu, laiduojančiu savosios Bažnyčios vienybę, visuotinumą bei apaštališkumą, tam tarnaujančiu ir per tai išlaikančiu ryšį su apaštališkomis Kristaus Bažnyčios ištakomis.

II. Sutvirtinimo ženklai ir apeigos

1293S-267Šio sakramento apeigose svarbiausi du dalykai: patepimo ženklas ir tai, ką patepimas palieka bei įspaudžia, būtent, dvasinis anstpaudas.

Patepimas biblinėje ir antikinėje simbolikoje turi daug prasmių: aliejus yra gausumo107 ir džiaugsmo108 ženklas, jis nuvalo (prieš prausiantis ir nusiprausus) ir daro kūną miklų (juo tepasi atletai ir imtynininkai); jis yra gydymo ženklas, nes malšina mėlynių ir žaizdų skausmą;109 pateptasis spindi grožiu, sveikata ir jėga.

1294S-267Visos šios patepimo aliejumi prasmės aptinkamos sakramentiniame gyvenime. Katechumenų patepimas aliejumi prieš Krikštą reiškia nuvalymą ir sustiprinimą, ligonių patepimas – gydymą ir suraminimą. Patepimas šventąja krizma po Krikšto, per Sutvirtinimą ir Šventimus yra įšventinimo ženklas. Per Sutvirtinimą krikščionys, tai yra pateptieji, labiau įsitraukia į Jėzaus Kristaus misiją ir tampa pilni Šventosios Dvasios – kurios ir Jis buvo kupinas, – kad visu savo gyvenimu skleistų gerą „Kristaus kvapsnį“110.

1295S-267Tuo patepimu sutvirtinamasis gauna Šventosios Dvasios ženklą, antspaudą. Antspaudas yra asmens simbolis,111 jo valdžios,112 daikto priklausymo jam113 ženklas – juk karius žymėdavo jų vado, o vergus jų šeimininko antspaudu; juo patvirtinamas teisinis aktas114 arba dokumentas115, o kartais ir įslaptinamas.116

1296S-267Pats Kristus pareiškė esąs pažymėtas savo Tėvo antspaudu.117 Ir krikščionis yra pažymėtas antspaudu: „Juk Dievas mus ir jus sutvirtino ir patepė Kristui; jis pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą“ (2 Kor 1, 21–22).118 Tas Šventosios Dvasios antspaudas ženklina visišką priklausomybę Kristui, amžiną Jam tarnavimą, bet drauge ir dieviškosios globos pažadą didžiojo paskutiniųjų laikų išmėginimo metu.119

Sutvirtinimo šventimas

1297S-267Svarbios apeigos, atliekamos prieš Sutvirtinimo šventimą, bet tam tikra prasme esančios jo dalimi, yra šventosios krizmos pašventinimas. Didįjį ketvirtadienį per krizmos Mišias vyskupas pašventina šventąją krizmą visai savo vyskupijai. Rytų Bažnyčiose teisė šventinti taip pat palikta patriarchui:

Antiochijos liturgijoje šventosios krizmos (myron) pašventinimo epiklezė skamba taip: „[Tėve, [...] atsiųsk savo Šventąją Dvasią] ant mūsų ir ant šito aliejaus priešais mus ir jį pašventink, kad visiems juo pateptiems ir paženklintiems jis būtų myronas šventas, myronas kunigiškas, myronas karališkas, džiaugsmingas patepimas, šviesos drabužis, išganymo apsiaustas, dvasinė dovana, sielos ir kūno pašventinimas, nepraeinanti laimė, neišdildomas antspaudas, tikėjimo skydas ir grėsmingas šalmas nuo visų Piktojo darbų.“120

1298S-267Kai Sutvirtinimas teikiamas atskirai nuo Krikšto, kaip Romos apeigose, sakramento liturgija prasideda Krikšto pažadų atnaujinimu ir sutvirtinamųjų tikėjimo išpažinimu. Taigi aiškiai matyti, kad Sutvirtinimas yra Krikšto tęsinys.121 Kai krikštijamas suaugęs žmogus, jis tuoj pat yra sutvirtinamas ir dalyvauja Eucharistijoje.122

1299S-267Romos apeigose vyskupas ištiesia rankas virš sutvirtinamųjų; tas gestas nuo apaštalų laikų yra Šventosios Dvasios dovanos ženklas. Drauge vyskupas meldžia išlieti Šventąją Dvasią:

Visagali Dieve, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėve, kuris šiuos savo tarnus atgimdei iš vandens ir Šventosios Dvasios, išlaisvindamas juos iš nuodėmės, įkvėpk jiems Šventąją Dvasią Gaivintoją ir suteik jiems išminties ir supratimo dvasią, patarimo ir tvirtumo dvasią, pažinimo, maldingumo, pagarbios tavęs baimės dvasią. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.123

1300S-267Po to eina esminė sakramento apeiga. Lotynų apeigose „Sutvirtinimo sakramentas teikiamas patepant šventąja krizma kaktą, uždedant ranką ir tariant žodžius: Accipe signaculum doni Spiritus Sancti („Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną)“124. Bizantijos apeigų Rytų Bažnyčiose po epiklezės maldos myron patepamos svarbiausios kūno vietos: kakta, akys, nosis, ausys, lūpos, krūtinė, nugara, rankos ir kojos, kaskart tariant formulę: Sfragis dōreas Pneumatos Hagiou (Šventosios Dvasios dovanos antspaudas)125.

1301S-267Ramybės pabučiavimu, kuriuo užbaigiamos sakramento apeigos, išreiškiama ir parodoma bažnytinė bendrystė su vyskupu ir visais tikinčiaisiais.126

III. Sutvirtinimo padariniai

1302S-268Iš šventimo matyti, kad ypatingas Sutvirtinimo sakramento padarinys yra Šventosios Dvasios išliejimas, kaip kadaise Ji buvo išlieta apaštalams Sekminių dieną.

1303S-268Todėl Sutvirtinimas padidina ir pagilina Krikšto malonę:

— mumyse giliau įšaknydina dieviškąją įvaikystę, leidžiančią mums tarti: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15);

— tvirčiau suvienija mus su Kristumi;

— padaugina mumyse Šventosios Dvasios dovanų;

— tobuliau suvienija mus su Bažnyčia;127

— suteikia mums ypatingos Šventosios Dvasios jėgos, kad kaip tikri Kristaus liudytojai žodžiais ir darbais skleistume ir gintume tikėjimą, drąsiai išpažintume Kristaus vardą ir niekada nesigėdytume kryžiaus:128

Todėl atsimink, kad gavai dvasinį antspaudą, išminties ir supratimo dvasią, patarimo ir tvirtumo dvasią, žinojimo ir maldingumo dvasią, šventos baimės dvasią, ir sergėk, ką esi gavęs. Dievas Tėvas tave paženklino, Viešpats Kristus tave sutvirtino ir Tavo širdžiai suteikė Dvasią kaip laidą.129

1304S-268Sutvirtinimas, kaip ir juo atbaigiamas Krikštas, teikiamas tik vieną kartą. Sutvirtinimas iš tikrųjų įspaudžia sieloje neišdildomą dvasinį ženklą, „žymę“130, rodančią, kad Jėzus Kristus įspaudė krikščioniui savo Dvasios antspaudą, duodamas jam iš aukštybių jėgos būti Jo liudytoju.131

1305S-268„Žymė“ patobulina per Krikštą gautą bendrąją tikinčiųjų kunigystę, o „sutvirtintasis gauna galios viešai, tarsi pagal pareigas (quasi ex officio), išpažinti tikėjimą į Kristų.“132

IV. Kas gali priimti šį sakramentą?

1306S-269Sutvirtinimo sakramentą gali ir privalo priimti kiekvienas pakrikštytas ir dar nesutvirtintas asmuo.133 Kadangi Krikštas, Sutvirtinimas ir Eucharistija sudaro vienybę, „tikintieji turi pareigą laiku priimti šį sakramentą“134; nors Krikšto sakramentas galioja ir yra veiksmingas dar nepriėmus nei Sutvirtinimo, nei Eucharistijos, tačiau įkrikščioninimas be jų lieka neužbaigtas.

1307S-269Pagal lotynų paprotį nuo senų laikų tinkamas metas Sutvirtinimui priimti prasideda pasiekus „sąmoningą amžių“. Tačiau iškilus mirties pavojui, vaikus būtina sutvirtinti net nesulaukusius to amžiaus.135

1308S-269Nors kartais Sutvirtinimas vadinamas „krikščioniškos brandos sakramentu“, nedera tikėjimui subrendusio amžiaus painioti su prigimtiniu subrendusio žmogaus amžiumi; taip pat nereikia pamiršti, kad Krikšto malonė yra neužtarnauto ir nepelnyto išrinkimo malonė, kurios nereikia „patvirtinti“, idant būtų veiksminga. Tai primena šv. Tomas:

Kūno amžius neriboja sielos. Net ir vaikystėje žmogus gali pasiekti dvasinę amžiaus brandą, apie kurią kalbama Išminties knygoje (4, 8): „Juk ne ilgas gyvenimas teikia garbingą senatvę, ji negali būti matuojama metais.“ Tad galima suprasti, kodėl daugelis vaikų, iš Šventosios Dvasios gautai jėgai veikiant, ligi kraujo narsiai kovodavo už Kristų.136

1309S-269Rengiant Sutvirtinimui, būtina stengtis krikščionį skatinti glaudžiau vienytis su Kristumi, gyviau atsiverti Šventajai Dvasiai, Jos veikimui, Jos dovanoms ir Jos įtakai ir geriau imtis apaštališkosios krikščionio gyvenimo atsakomybės. Todėl Sutvirtinimo katechezė tesistengia žadinti priklausomybės Jėzaus Kristaus Bažnyčiai – tiek visuotinei Bažnyčiai, tiek parapijos bendruomenei – suvokimą. Pastarajai tenka ypatinga atsakomybė už sutvirtinamųjų parengimą.137

1310S-269Norint priimti Sutvirtinimo sakramentą, reikia būti pašvenčiamosios malonės būvyje. Šventosios Dvasios dovaną priimti dera tyra širdimi, tam pasirengus Atgailos sakramentu. O intensyvesnė malda turi nuteikti nuolankiai ir noriai priimti Šventosios Dvasios jėgą ir malones.138

1311S-269Sutvirtinamiesiems, kaip ir krikštijamiesiems, dera tikėtis dvasinės Sutvirtinimo globėjo arba globėjos paramos. Būtų gera, kad krikštatėviai ir Sutvirtinimo globėjai būtų tie patys asmenys: tai stipriau pabrėžtų abiejų sakramentų vienybę.139

V. Sutvirtinimo teikėjas

1312S-270Pirminis Sutvirtinimo teikėjas yra vyskupas.140

Rytuose krikštijantis kunigas paprastai tuojau pat, tų pačių apeigų metu, ir sutvirtina, tačiau tai daro patriarcho arba vyskupo pašventinta šventąja krizma; tuo išreiškiama apaštališka Bažnyčios vienybė, kurios ryšius stiprina Sutvirtinimo sakramentas. Tos pačios tvarkos laikomasi ir lotynų apeigų Bažnyčioje, kai krikštijami suaugusieji arba kai su Bažnyčia visiškai suvienijamas pakrikštytasis iš kitos krikščionių bendruomenės, lig tol nepriėmęs galiojančio Sutvirtinimo sakramento.141

1313S-270Lotynų apeigose ordinarinis Sutvirtinimo teikėjas yra vyskupas.142 Nors būtinu atveju vyskupas ir gali įgalioti kunigus teikti Sutvirtinimo sakramentą,143 vis dėlto jį teikti dera jam pačiam, neužmirštant, kad kaip tik dėl to Sutvirtinimas ir buvo laiko atžvilgiu atskirtas nuo Krikšto. Vyskupai yra apaštalų įpėdiniai ir gavę Šventimų sakramento pilnatvę. Kai Sutvirtinimo sakramentą teikia jie patys, aiškiai parodoma, kad tas sakramentas padeda jį priimančius glaudžiau suvienyti su Bažnyčia, su jos apaštališkomis ištakomis ir misija liudyti Kristų.

1314S-270Krikščioniui esant mirties pavojuje, Sutvirtinimo sakramentą jam gali suteikti kiekvienas kunigas.144 Bažnyčia trokšta, kad nė vienas, net ir mažiausias, jos vaikas neišeitų iš šio pasaulio Šventosios Dvasios neištobulintas Kristaus pilnatvės dovana.

Santrauka

1315S-265„Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo žodį, nusiuntė tenai Petrą ir Joną. Šie atvyko ir ėmė melstis už samariečius, kad jie gautų Šventąją Dvasią. Mat ji dar nebuvo nė vienam jų nužengusi, ir jie tebuvo pakrikštyti Jėzaus vardu. Tuomet apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią“ (Apd 8, 14–17).

1316S-268Sutvirtinimas atbaigia Krikšto malonę; tai sakramentas, kuriuo suteikiama Šventoji Dvasia, kad būtume dar giliau įskiepyti dieviškoje įvaikystėje, tvirčiau suvienyti su Kristumi, tobuliau sujungti su Bažnyčia, aktyviau įtraukti į jos misiją ir Jos padedami krikščionių tikėjimą liudytume žodžius lydinčiais darbais.

1317S-268Sutvirtinimas, kaip ir Krikštas, krikščionio sieloje įspaudžia dvasinį ženklą, arba neišdildomą žymę; dėl to šį sakramentą galima priimti tik vieną kartą gyvenime.

1318S-267Rytuose šis sakramentas teikiamas tuoj po Krikšto, paskui dalyvaujama Eucharistijoje. Tokia tradicija labai išryškina trijų įkrikščioninimo sakramentų vienybę. Lotynų Bažnyčioje Sutvirtinimas teikiamas vaikui sulaukus sąmoningo amžiaus; pirmenybė jį teikti rezervuota vyskupui, tuo pažymint, jog šis sakramentas tvirčiau suvienija su Bažnyčia.

1319S-269Sąmoningo amžiaus sulaukęs sutvirtinamasis privalo išpažinti tikėjimą, būti malonės būvyje, norėti šį sakramentą priimti ir būti pasirengęs tapti Kristaus mokiniu bei liudytoju bažnytinėje bendruomenėje ir pasaulyje.

1320S-267Esminė sutvirtinimo apeiga yra pakrikštyto asmens kaktos (o Rytuose ir kitų jutimo organų) patepimas šventąja krizma, sakramentą teikiančiojo rankos uždėjimas ir tariami žodžiai: Romos apeigose – „Accipe signaculum doni Spiritus Sancti“ („Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną“), Bizantijos apeigose – „Signaculum doni Spiritus Sancti“ („Šventosios Dvasios dovanos antspaudas“).

1321S-267Kai Sutvirtinimas teikiamas skyrium nuo Krikšto, jo ryšys su Krikštu dar išreiškiamas ir Krikšto pažadų atnaujinimu. Sutvirtinimo teikimas švenčiant Eucharistiją padeda pabrėžti įkrikščioninimo sakramentų vienybę.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

1285-1288, 1315265. Kokia yra Sutvirtinimo vieta Dievo išganymo plane?

Senojoje Sandoroje pranašai skelbė Viešpaties Dvasios dovanos išliejimą laukiamajam Mesijui ir visai mesijinei tautai. Visas Jėzaus gyvenimas ir misija plėtojasi visiškoje bendrystėje su Šventąja Dvasia. Apaštalai gauna Šventąją Dvasią per Sekmines ir skelbia „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2, 11). Uždėdami rankas jie perduoda naujai pakrikštytiesiems tos pačios Dvasios dovaną. Per ilgus amžius Bažnyčia visada gyveno Dvasia ir perduodavo ją savo vaikams.

KBKS 265 kontekstas

1289266. Kodėl šis sakramentas vadinamas Patepimu krizma arba Sutvirtinimu?

Jis vadinamas Patepimu krizma (Rytų Bažnyčiose – Patepimu šventuoju myron) dėl to, kad esminė jo apeiga yra patepimas. Jis vadinamas Sutvirtinimu, nes juo patvirtinama ir sustiprinama Krikšto malonė.

KBKS 266 kontekstas

1290-1301, 1318, 1320-1321267. Kokia yra esminė Sutvirtinimo apeiga?

Esminė Sutvirtinimo apeiga yra patepimas šventąja krizma (vyskupo pašventintu aliejaus ir balzamo mišiniu), teikiančiajam tarnautojui uždedant ranką ir tariant šio sakramento apeigoms būdingus žodžius. Vakaruose patepama pakrikštytojo kakta, tariant: „Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną.“ Bizantijos apeigų Rytų Bažnyčiose patepamos ir kitos kūno dalys, tariant formulę: „Šventosios Dvasios dovanos antspaudas.“

KBKS 267 kontekstas

1302-1305, 1316-1317268. Koks yra Sutvirtinimo padarinys?

Sutvirtinimo padarinys yra ypatingas Šventosios Dvasios išliejimas, kaip per Sekmines. Šis išliejimas įspaudžia sieloje neišdildomą žymę ir paskatina Krikšto malonės augimą: giliau įšaknydina dieviškojoje įsūnystėje; tvirčiau suvienija su Kristumi ir jo Bažnyčia; sustiprina sieloje Šventosios Dvasios dovanas; suteikia ypatingos galios liudyti krikščionių tikėjimą.

KBKS 268 kontekstas

1306-1311, 1319269. Kas gali priimti šį sakramentą?

Šį sakramentą vienintelį kartą gali ir privalo priimti kiekvienas jau pakrikštytas asmuo, o kad tai būtų vaisinga, jis privalo būti malonės būvyje.

KBKS 269 kontekstas

1312-1314270. Kas teikia Sutvirtinimą?

Pirminis Sutvirtinimo teikėjas yra vyskupas. Taip išreiškiamas sutvirtinamojo ryšys su Bažnyčia jos apaštališkuoju matmeniu. Kai šį Sutvirtinimą teikia kunigas, paprastai – Rytuose, o Vakaruose tik ypatingomis aplinkybėmis, ryšys su vyskupu ir Bažnyčia išreiškiamas per vyskupo bendradarbį kunigą ir per paties vyskupo pašventintą šventąją krizmą.

KBKS 270 kontekstas

KBK išnašos

90Plg. Įvadas, 1, in: Sutvirtinimo sakramentas, Vilnius, 1998, p. 16.

91Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 15; plg. Įvadas, 2, in: Sutvirtinimo sakramentas, Vilnius, 1998, p. 16.

92Plg. Iz 11, 2.

93Plg. Lk 4, 16–22; Iz 61, 1.

94Plg. Mt 3, 13–17; Jn 1, 33–34.

95Plg. Ez 36, 25–27; Jl 3, 1–2.

96Plg. Lk 12, 12; Jn 3, 5–8; 7, 37–39; 16, 7–15; Apd 1, 8.

97Plg. Jn 20, 22.

98Plg. Apd 2, 1–4.

99Plg. Apd 2, 17–18.

100Plg. Apd 2, 38.

101Plg. Apd 8, 15–17; 19, 5–6.

102Plg. Žyd 6, 2.

103Paulius VI, Apašt. konst. Divinae consortium naturae: AAS 63 (1971) 659.

104Plg. Šv. Kiprijonas Kartaginietis, Epistula 73, 21: CSEL 3/2, 795 (PL 3, 1169).

105Plg. CCEO can. 695, § 1. 696, § 1.

106Plg. Šv. Ipolitas Romietis, Traditio apostolica, 21, ed. B. Botte, Miunsteris, 1989, p. 50 ir 52.

107Plg. Įst 11, 14; etc.

108Plg. Ps 23, 5; 104, 15.

109Plg. Iz 1, 6; Lk 10, 34.

110Plg. 2 Kor 2, 15.

111Plg. Pr 38, 18; Gg 8, 6.

112Plg. Pr 41, 42.

113Plg. Įst 32, 34.

114Plg. 1 Kar 21, 8.

115Plg. Jer 32, 10.

116Plg. Iz 29, 11.

117Plg. Jn 6, 27.

118Plg. Ef 1, 13; 4, 30.

119Plg. Apr 7, 2–3; 9, 4; Ez 9, 4–6.

120Pontificale iuxta ritum Ecclesiae Syrorum Occidentalium id est Antiochiae, Pars I, Versio Latina, Vatikanas, 1941, p. 36–37.

121Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 71: AAS 56 (1964) 118.

122Plg. KTK kan. 866.

123Sutvirtinimo teikimas Mišiose, 25, in: Sutvirtinimo sakramentas, Vilnius, 1998, p. 27.

124Paulius VI, Apašt. konst. Divinae consortium naturae: AAS 63 (1971) 657.

125Rituale per le Chiese orientali di rito bizantino in lingua greca, Pars 1, Vatikanas, 1954, p. 36.

126Plg. Šv. Ipolitas Romietis, Traditio apostolica, 21, ed. B. Botte, Miunsteris, 1989, p. 54.

127Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965).

128Plg. Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Armenis: DS 1319; Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 15; Ibid., 12: AAS 57 (1965) 16.

129Šv. Ambraziejus, De mysteriis 7, 42: CSEL 73, 106 (PL 16, 402–403).

130Plg. Tridento Susirinkimas, 7a sesija, Decretum de sacramentis, Canones de sacramentis in genere, canon 9: DS 1609.

131Plg. Lk 24, 48–49.

132Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 3, q. 72, a. 5, ad 2, ed. Leon. 12, 130.

133Plg. KTK kan. 889, § 1.

134KTK kan. 890.

135Plg. KTK kan. 891. 883, 3.

136Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 3, q. 72, a. 8, ad 2, ed. Leon. 12, 133.

137Plg. Įvadas, 3, in: Sutvirtinimo sakramentas, Vilnius, 1998, p. 16.

138Plg. Apd 1, 14.

139Plg. Įvadas, 5, in: Sutvirtinimo sakramentas, Vilnius, 1998, p. 17; Ibid., 6, in: Sutvirtinimo sakramentas, Vilnius, 1998, p. 17; KTK kan. 893, § 1–2.

140Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 26: AAS 57 (1965) 32.

141Plg. KTK kan. 883, § 2.

142Plg. KTK kan. 882.

143Plg. KTK kan. 884, § 2.

144Plg. KTK kan. 883, 3.