Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

10 skirsnis. Dešimtas įsakymas

Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui (Iš 20, 17).
Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi (Mt 5, 28).

2534S-531Dešimtu įsakymu pratęsiamas ir atbaigiamas devintas, susijęs su kūno geismingumu. Šiuo savo ruožtu draudžiama geisti svetimų gėrybių, nes iš to kyla septintu įsakymu draudžiama vagystė, plėšikavimas, sukčiavimas. „Akių geismas“ (1 Jn 2, 16) sukelia prievartą ir neteisybę, kurios draudžiamos penktu įsakymu.267 Gobšumo, kaip ir paleistuvavimo, šaknys yra stabmeldystė, draudžiama trimis pirmais Įstatymo įsakymais.268 Dešimtame įsakyme kalbama apie širdies ketinimus; šis įsakymas drauge su devintu yra kitų Įstatymo įsakymų santrauka.

I. Geismų sukeliama netvarka

2535S-531Juslinis noras verčia mus geisti malonių dalykų, kurių neturime, pavyzdžiui, valgyti, kai esame alkani, sušilti, kai esame sušalę. Savaime tokie norai yra geri, kas kita, kai jie peržengia protingo saiko ribas ir verčia mus neteisėtai geisti to, kas yra svetima ir priklauso ne mums, o kam kitam.

2536S-531Dešimtu įsakymu draudžiamas godumas ir besaikis noras turėti žemiškų gėrybių, draudžiamas nežabotas geidimas, gimstantis iš nepasotinamos aistros turtams ir jų teikiamai galiai, pagaliau draudžiamas troškimas daryti neteisybę, pakenksiančią artimo žemiškosioms gėrybėms:

Kai Įstatymas sako: Negeisi, tai reiškia, kad jis liepia netrokšti nieko, kas mums nepriklauso. Nes svetimo turto troškimas yra neišmatuojamas, begalinis ir niekada nepasotinamas, kaip yra parašyta: „Kas mėgsta pinigus, niekad nepasisotina pinigais“ (Koh 5, 9).269

2537S-531Šiam įsakymui nenusižengiama, jei artimui priklausančių dalykų trokštama įsigyti teisėtomis priemonėmis. Tradicinė katechezė dalykiškai nurodo, „kas labiausiai turi kovoti su savo nusikalstamais geismais“ ir ką reikėtų „labiausiai raginti šio įsakymo laikytis“:

Tai pirkliai, kurie trokšta prekių trūkumo ir pabrangimo, kuriuos ima apmaudas, kad ne tik jie vieni perka ir parduoda, – mat jei to nebūtų, jie galėtų parduoti brangiau, o pirkti pigiau; kurie trokšta, kad kiti prekiautojai skurstų, o jie patys pasipelnytų, jiems parduodami ar iš jų pirkdami [...]. Tai gydytojai, trokštantys, kad žmonės sirgtų; teisininkai, laukiantys, kad būtų daug ir svarbių bylų bei teismo procesų...270

2538S-531Dešimtu įsakymu reikalaujama išrauti pavydą iš žmogaus širdies. Pranašas Natanas, norėdamas pažadinti karaliaus Dovydo gailestį, papasakojo jam apie skurdžių, kuris turėjo tik vieną avelę ir ją brangino kaip savo dukterį, ir apie turtuolį, kuris, nors turėjo didelę bandą, pavydėjo skurdžiui ir galų gale pagrobė jo avelę.271 Pavydas gali atvesti iki blogiausių nusikaltimų.272 „Per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį“ (Išm 2, 24):

Mes kariaujame tarpusavyje, ir pavydas kursto mus vienus prieš kitus [...]. Jei visi taip įnirtingai kankins Kristaus Kūną, kuo visa tai baigsis? Mes pasirengę nualinti Kristaus Kūną [...]. Mes sakome esą to paties Kūno nariai, o draskome vieni kitus kaip laukiniai žvėrys.273

2539S-531Pavydas yra viena iš didžiųjų ydų. Tai liūdesys, kilęs dėl kito žmogaus turimo turto, ir besaikis troškimas – net ir neteisėtai – jį pasisavinti. Kai iš pavydo trokštama artimui didelio blogio, padaroma mirtinoji nuodėmė:

Šv. Augustinas pavydą laikė „tikra velnio nuodėme“274.
Iš pavydo gimsta neapykanta, apkalbos, šmeižtai, džiaugsmas dėl artimo nelaimės ir susikrimtimas dėl jo sėkmės.275

2540S-531Pavydas yra liūdesio forma ir todėl meilės atmetimas; krikščionis turi jį nugalėti trokšdamas kitam gero. Pavydas dažnai kyla iš puikybės; krikščionis tepasistengia būti nusižeminęs:

Jūs norite, kad per jus Dievas būtų pašlovintas? Gerai, džiaukitės savo brolio sėkme, ir Dievas jau bus per jus pagarbintas. Visi sakys: „Garbė Dievui“, nes Jo tarnas sugebėjo nugalėti pavydą džiaugdamasis kitų nuopelnais.276

II. Šventosios Dvasios troškimai

2541 Įstatymo ir malonės ekonomija nugręžia žmogaus širdį nuo geidimo ir pavydo, pažadina aukščiausiojo Gėrio troškimą, moko trokšti to, ko trokšta žmogaus širdį pasotinanti Šventoji Dvasia.

Pažadų Dievas visada įspėdavo žmogų, kad saugotųsi būti sugundomas to, kas jau rojuje atrodė „geras maistui, [...] žavus akims ir [...] žadėjo duoti išminties“ (Pr 3, 6).

2542 Izraeliui duoto Įstatymo niekada nepakako nuteisinti jam pavaldžių žmonių; jis net tapo „geismo“ įrankiu.277 Norų ir veiksmų neatitikimas278 rodo nesantaiką tarp Dievo Įstatymo, kuris yra proto įstatymas, ir kito įstatymo, kuris „paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose“ (Rom 7, 23).

2543 „Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems“ (Rom 3, 21–22). Nuo tada tikintieji į Kristų „nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24); jie yra Dvasios vedami279 ir vadovaujasi Dvasios troškimais.280

III. Širdies neturtas 2443-2449

2544S-532Jėzus liepia savo mokiniams branginti Jį labiau už visus ir už viską ir ragina juos dėl Jo ir dėl Evangelijos281 atsižadėti visos savo nuosavybės.282 Prieš pat savo kančią Jis kaip pavyzdį jiems nurodė vargšę Jeruzalės našlę, kuri iš savo neturto atidavė viską, ką turėjo pragyvenimui.283 Norint įeiti į dangaus karalystę, būtina laikytis reikalavimo neprisirišti prie turtų.

2545S-532Visi krikščionys „tesistengia tinkamai tvarkyti savo polinkius, kad pasaulio dalykų naudojimas ir evangeliškojo neturto dvasiai priešingas prisirišimas prie turtų nekliudytų jiems siekti tobulos meilės“.284

2546S-532„Palaiminti beturčiai dvasia“ (Mt 5, 3). Palaiminimais apreiškiama laimės ir malonės, grožio ir ramybės tvarka. Jėzus giria beturčių džiaugsmą, nes jų jau yra Dievo karalystė:285

Žodis [Kristus] „dvasios neturtu“ vadina laisvą žmogaus nusižeminimą ir atsižadėjimą; ir apaštalas mums kaip pavyzdį rodo Dievo neturtą, sakydamas: „Jis [...] dėl jūsų tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9).286

2547S-532Viešpats apgailestauja, kad turtuoliai paguodą atranda turtų pertekliuje.287 „Išdidusis vaikosi žemiškos galybės, tuo tarpu beturtis dvasia ieško dangaus karalystės.“288 Patikint save dangaus Tėvo apvaizdai, išsivaduojama iš nerimo dėl rytdienos.289 Pasitikėjimas Dievu parengia beturčių laimei. Jie regės Dievą.

IV. „Trokštu regėti Dievą“

2548S-533Tikros laimės troškimas išlaisvina žmogų iš besaikio prisirišimo prie šio pasaulio gėrybių, kad tą troškimą patenkintų Dievo regėjimas ir palaima. „Pažadas [regėti Dievą] pranoksta visokią palaimą. [...] Šventajame Rašte regėti reiškia turėti. [...] Kas regi Dievą, jau yra gavęs visas gėrybes, kurias tik galima įsivaizduoti.“290

2549S-533Šventajai tautai, padedamai malonės iš dangaus, dar reikia kovoti, kad pasiektų Dievo pažadėtas gėrybes. Kad krikščionys turėtų ir regėtų Dievą, jie privalo numarinti savo geismus ir, Dievo malonės padedami, nugalėti malonumų ir galybės viliones.

2550S-533Tame kelyje į tobulumą Dvasia ir Sužadėtinė jas girdinčius291 kviečia tobulai vienytis su Dievu:

Ten bus tikroji garbė: niekas nebus giriamas per klaidą ar pataikaujamai; bus tikroji pagarba, neatimta nė iš vieno, kas jos nusipelnė, neduota nė vienam, kas yra jos nevertas; bet jos ir nereikalaus nė vienas nevertas, kai bus pagerbti tik jos vertieji. Ten viešpataus tikroji taika, ir nebus priešininkų, ir niekas nenukentės nei nuo savęs, nei nuo kitų. Atlygiu už dorybę bus Tas, kuris ją suteikė ir pats save pažadėjo kaip atlygį, už kurį negali būti nieko geresnio ir didesnio. [...] „Aš būsiu jūsų Dievas, ir jūs būsite mano tauta“ (Kun 26, 12) [...]. Taip reikia suprasti ir apaštalo žodžius: „Kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Jis bus mūsų troškimų tikslas, regimas mūsų be pabaigos, mylimas be saiko, šlovinamas be atokvėpio. Ta malonės dovana, tas jausmas, tie išgyvenimai, kaip ir pats amžinasis gyvenimas, iš tiesų bus bendri visiems.292

Santrauka

2551S-531„Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21).

2552S-531Dešimtu įsakymu draudžiamas nežabotas geidimas, kylantis iš nepasotinamos aistros turtams ir jų teikiamai galiai.

2553S-531Pavydas yra liūdesys, kilęs dėl kito žmogaus turimo turto, ir besaikis troškimas jį pasisavinti. Jis yra viena iš didžiųjų ydų.

2554S-531Krikščionis nugali pavydą, trokšdamas kitam gero, nusižemindamas ir patikėdamas save Dievo apvaizdai.

2555 Tikintieji į Kristų „nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24); jie yra vedami Dvasios ir vadovaujasi Jos troškimais.

2556S-532Norint įeiti į dangaus karalystę, būtina atsisakyti turtų. „Palaiminti beturčiai dvasia“ (Mt 5, 3).

2557S-533Ilgesio kupinas žmogus taria: „Trokštu regėti Dievą.“ Tą troškulį numalšina amžinojo gyvenimo vanduo.293

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

2534-2540, 2551-2554531. Ko reikalaujama ir kas draudžiama dešimtu įsakymu?

Šiuo įsakymu, papildančiu ankstesnį, reikalaujama vidinės laikysenos, kurią ženklina pagarba kito nuosavybei, ir draudžiamas godumas, svetimų gėrybių nežabotas geidimas ir pavydas, kurio esmė – nusiminimas dėl kito turimų gėrybių ir besaikis troškimas jas pasisavinti.

KBKS 531 kontekstas

2544-2547, 2556532. Ko reikalauja Jėzus širdies neturtu?

Jėzus reikalauja, kad mokiniai teiktų jam pirmenybę visa ko ir visų atžvilgiu. Neprisirišimas prie turtų evangelinio neturto dvasia ir atsidavimas Dievo apvaizdai, išlaisvinančiai iš nerimo dėl rytojaus, parengia vargdienio dvasią turinčių palaiminimui, nes „jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3).

KBKS 532 kontekstas

2548-2550, 2557533. Koks yra didžiausias žmogaus troškimas?

Didžiausias žmogaus troškimas yra regėti Dievą. Visa savo esybe jis šaukia: „Trokštu regėti Dievą!“ Tikrą ir pilnatvišką laimę žmogus pasiekia palaimingai regėdamas Tą, kuris iš meilės jį sukūrė ir savo begaline meile traukia prie savęs.

„Kas regi Dievą, jau yra gavęs visas gėrybes, kokias tik galima įsivaizduoti“ (šv. Grigalius Nisietis).

KBKS 533 kontekstas

KBK išnašos

267Plg. Mch 2, 2.

268Plg. Išm 14, 12.

269Catechismus Romanus, 3, 10, 13, ed. P. Rodríguez, Vatikanas–Pamplona, 1989, p. 518.

270Catechismus Romanus, 3, 10, 23, ed. P. Rodríguez, Vatikanas–Pamplona, 1989, p. 523.

271Plg. 2 Sam 12, 1–4.

272Plg. Pr 4, 3–8; 1 Kar 21, 1–29.

273Šv. Jonas Auksaburnis, In epistulam II ad Corinthios, homilia 27, 3–4: PG 61, 588.

274Šv. Augustinas, De disciplina christiana, 7, 7: CCL 46, 214 (PL 40, 673); Idem, Epistula 108, 3, 8: CSEL 34, 620 (PL 33, 410).

275Šv. Grigalius Didysis, Moralia in Iob, 31, 45, 88: CCL 143b, 1610 (PL 76, 621).

276Šv. Jonas Auksaburnis, In epistulam ad Romanos, homilia 7, 5: PG 60, 448.

277Plg. Rom 7, 7.

278Plg. Rom 7, 15.

279Plg. Rom 8, 14.

280Plg. Rom 8, 27.

281Plg. Mk 8, 35.

282Plg. Lk 14, 33.

283Plg. Lk 21, 4.

284Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 42: AAS 57 (1965) 49.

285Plg. Lk 6, 20.

286Šv. Grigalius Nisietis, De beatitudinibus, oratio 1: Gregorii Nysseni opera, ed. W. Jaeger, v. 7/2, Leidenas, 1992, p. 83 (PG 44, 1200).

287Plg. Lk 6, 24.

288Šv. Augustinas, De sermone Domini in monte, 1, 1, 3: CCL 35, 4 (PL 34, 1232).

289Plg. Mt 6, 25–34.

290Šv. Grigalius Nisietis, De beatitudinibus, oratio 6, in: Gregorii Nysseni opera, ed. W. Jaeger, v. 7/2, Leidenas, 1992, p. 138 (PG 44, 1265).

291Plg. Apr 22, 17.

292Šv. Augustinas, De civitate Dei, 22, 30: CSEL 40/2, 665–666 (PL 41, 801–802).

293Plg. Jn 4, 14.