Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

2 skirsnelis. Bažnyčia – Dievo tauta, Kristaus Kūnas, Šventosios Dvasios šventovė

I. Bažnyčia – Dievo tauta

781S-153„Kiekvienas, kuris bet kuriuo metu ir bet kurioje šalyje jį gerbia ir teisingai elgiasi, patinka Dievui. Tačiau Dievas panoro žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų. Todėl jis išsirinko savo tauta izraelitus, sudarė su jais sandorą ir palaipsniui juos mokė.[...] Tačiau visa tai tebuvo naujosios, tobulosios, Kristuje įvykdysimos sandoros ir pilnesnio apreiškimo, kurį turėjo atnešti pats kūnu tapęs Dievo Žodis, parengimas ir figūrinis pavaizdavimas [...]. Kristus įkūrė tą naująją nandorą, tai yra savo krauju patvirtintą naują testamentą, pašaukęs žmones iš žydų ir pagonių, kad jie ne kūnu, bet Dvasia suaugtų vienybėn ir būtų nauja Dievo tauta.“208

Dievo tautos bruožai

782S-154Dievo tauta turi bruožų, kurie ją aiškiai skiria nuo visų istorijoje sutinkamų religinių, etninių, politinių ir kultūrinių telkinių:

Ji yra Dievo tauta: Dievas nepriklauso jokiai tautai, bet Jis iš žmonių, kurie seniau nebuvo tauta, įsigijo tautą, kuri yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9).

Tos tautos nariu tampama gimstant ne fiziškai, bet „iš aukštybės“, „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 3–5), tai yra įtikint Kristų ir pasikrikštijant.

Tos tautos vadovas (Galva) yra Jėzus Kristus (Pateptasis, Mesijas): kadangi tas pats patepimas [kuriuo „pateptas“ Jėzus] – Šventoji Dvasia – nuteka iš Galvos į kūną, ši tauta yra „mesijinė tauta“.

„Tos tautos būsena yra Dievo vaikų, kurių širdyse kaip šventovėje gyvena Šventoji Dvasia, orumas ir laisvė.“209

„Jos įstatymas yra naujas įsakymas mylėti taip, kaip pats Kristus mus mylėjo.“210 Tai „naujasis“ Šventosios Dvasios Įstatymas.211

Dievo tautos misija – būti žemės druska ir pasaulio šviesa.212 Ji yra „tvirčiausia vienybės, vilties ir išganymo užuomazga“.213

„Galiausiai jos tikslas yra toliau plėsti paties Dievo pradėtą žemėje Dievo karalystę, kol jis pats ją atbaigs amžių pabaigoje.“214

Kunigiškoji, pranašiškoji ir karališkoji tauta

783S-155Jėzų Kristų Tėvas patepė Šventąja Dvasia ir padarė „Kunigu, Pranašu ir Karaliumi“. Visa Dievo tauta dalyvauja šioje trejopoje Kristaus veikloje ir yra atsakinga už kylančią iš jos misiją ir tarnystę.215

784S-155Kas tikėjimu ir Krikštu įsitraukia į Dievo tautą, tampa išskirtinio – kunigiškojo – tos tautos pašaukimo dalyviu: „Viešpats Kristus, iš žmonių paimtas vyriausiasis Kunigas, iš naujosios tautos padarė 'karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui'. Mat pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu pašvenčiami būti dvasine buveine ir šventąja kunigyste.“216

785S-155„Šventoji Dievo tauta taip pat yra Kristaus pranašiškosios tarnybos dalininkė“, ypač tada, kai visa tauta – pasauliečiai ir hierarchija – suvokdama antgamtinę tikėjimo prasmę, „nenutoldama laikosi vieną kartą visiems laikams šventiesiems duoto tikėjimo“,217 vis giliau jį supranta ir liudija Kristų šiame pasaulyje.

786S-155Pagaliau Dievo tauta dalyvauja ir karališkojoje Kristaus veikloje. Kristus karaliauja patraukdamas prie savęs visus žmones savo mirtimi ir prisikėlimu.218 Kristus, visatos Karalius ir Viešpats, tapo visų tarnu, atėjęs „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Krikščioniui „tarnauti [Kristui] reiškia viešpatauti“,219 ypač tarp vargšų ir kenčiančių, kuriuose Bažnyčia „atpažįsta savo vargdienio ir kenčiančio Steigėjo atvaizdą“.220 Dievo tauta savo „karališkąjį kilnumą“ pasiekia gyvendama pagal šį pašaukimą tarnauti drauge su Kristumi.

Visus atgimusius Kristuje kryžiaus ženklas padaro karaliais, Šventosios Dvasios patepimas pašventina kunigais, kad visi dvasininkai – įskaitant ir tuos, kurie turime ypatingų mūsų tarnybos pareigų, – ir dvasingieji krikščionys sąmoningai laikytų save karališkosios veiklos dalyviais. Kas gi gali būti karališkiau, kaip Dievui atsidavusiai sielai valdyti savo kūną? Ir kas gali būti kunigiškiau, kaip paaukoti Viešpačiui tyrą sąžinę ir ant savo širdies altoriaus atnašauti nesuteptas meilės aukas?221

II. Bažnyčia – Kristaus kūnas
Bažnyčia yra bendrystė su Jėzumi

787S-156Nuo pat pradžios Jėzus savo mokinius padarė savo gyvenimo dalininkais;222 Jis apreiškė jiems Karalystės paslaptį;223 leido jiems dalyvauti savo misijoje, savo džiaugsme224 ir kentėjimuose225. Jėzus kalba apie dar glaudesnę bendrystę tarp Jo paties ir Jo sekėjų: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu [...]. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15, 4–5). Jis skelbia slėpiningą ir tikrą savo ir mūsų kūno bendrystę: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56).

788S-156Kai Jėzus tapo savo mokiniams nebematomas, Jis nepaliko jų našlaičių.226 Jis pažadėjo būti su jais iki pasaulio pabaigos227 ir atsiuntė jiems savo Dvasią.228 Bendrystė su Jėzumi tam tikra prasme tapo dar tvirtesnė: „Perteikdamas savo Dvasią iš visų tautų pasišauktiems broliams, jis padarė juos savo mistiniu Kūnu.“229

789S-156Bažnyčios palyginimas su kūnu atskleidžia glaudų Bažnyčios ir Kristaus ryšį. Ji yra ne tik suburta aplink Jį, bet ir suvienyta Jame, Jo kūne. Ypač ryškūs yra trys Bažnyčios, kaip Kristaus kūno, bruožai: tai visų jos narių tarpusavio vienybė per susivienijimą su Kristumi; Kristus – Kūno Galva; Bažnyčia – Kristaus Sužadėtinė.

„Vienas kūnas“

790S-156Tikintieji, kurie atsiliepia į Dievo žodį ir tampa Kristaus kūno nariais, glaudžiai susivienija su Kristumi: „Tame kūne į tikinčiuosius plaukia Kristaus gyvybė, nes jie sakramentais paslaptingu bei tikru būdu yra sujungti su kenčiančiu ir garbingu Kristumi.“230 Tai ypač tinka pasakyti apie Krikštą, kuris mus vienija su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu,231 ir Eucharistiją, per kurią „tikrai dalyvaudami Viešpaties kūne“ būvame pakylėti bendrystėn su juo ir tarpusavyje“.232

791S-156Kūno vienybė nenaikina narių skirtingumo: „Kristaus kūno sąrangoje gyvuoja daug įvairių narių bei uždavinių, bet yra viena Dvasia, kuri Bažnyčios naudai paskirsto įvairiopas dovanas pagal savo gausą ir tarnybos reikmes.233 Mistinio Kūno vienybė kuria ir žadina tikinčiųjų meilę: „Todėl jei vienas narys ką nors kenčia, kenčia drauge ir visi kiti; jei vienas narys pagerbiamas, drauge džiaugiasi ir visi.“234 Pagaliau mistinio Kūno vienybė įveikia bet kokį žmonių pasidalijimą: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 27–28).

To Kūno Galva yra Kristus

792S-157Kristus yra „Kūno – Bažnyčios Galva“ (Kol 1, 18). Juo prasideda kūrimas ir Atpirkimas. Iškeltas į Tėvo garbę, Jis „visame kame turi pirmenybę“ (Kol 1, 18), ypač Bažnyčioje, per kurią viskam viešpatauja.

793S-157Jis mus vienija su savo Velykomis: visi nariai turi stengtis tapti panašūs į Jį, kol juose „išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 19). „Todėl mes esame įtraukiami į jo gyvenimo slėpinius, [...] esame jo, nelyginant kūnas – galvos, kančios dalininkai, drauge su juo kenčiame, kad drauge dalytumės ir garbe.“235

794S-157Jis rūpinasi mūsų augimu:236 kad galėtume augti stiebdamiesi iki Jo, mūsų Galvos,237 Kristus savo Kūną – Bažnyčią aprūpina dovanomis ir tarnybomis, kuriomis padedame vieni kitiems išganymo kelyje.

795S-157Tad Kristus ir Bažnyčia yra „visas Kristus“ (Christus totus). Bažnyčia ir Kristus yra viena. Šventieji labai gyvai suvokia tą vienybę:

Tad džiūgaukime ir dėkokime už tai, kad esame tapę ne tik krikščionimis, bet ir Kristumi. Ar jūs, broliai, suprantate, kokią malonę mums suteikė Dievas, duodamas Kristų kaip Galvą? Stebėkitės ir džiaukitės, mes tapome Kristumi. Nes jei Jis Galva, tai mes nariai; visas žmogus yra Jis ir mes [...]. Tad Kristaus pilnatvė yra Galva ir nariai. Ką tai reiškia: Galva ir nariai? Tai Kristus ir Bažnyčia.238

Mūsų Atpirkėjas pasirodė esąs vienas ir tas pats asmuo kaip ir Bažnyčia, kurią Jis padarė sava.239

Galva ir nariai yra tarsi vienas mistinis asmuo.240

Viena šv. Joanos Arkietės frazė, pasakyta teisėjams, apibendrina šventųjų mokytojų tikėjimą ir parodo sveiką tikinčiojo nuovoką: „Man regis, kad Jėzus Kristus ir Bažnyčia yra visai viena, ir dėl to neverta ginčytis.“241

Bažnyčia yra Kristaus Sužadėtinė

796S-158Kristaus ir Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį. Šis požiūris dažnai išreiškiamas sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžiu. Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, temą jau rengė pranašai, o paskelbė Jonas Krikštytojas.242 Pats Viešpats yra vadinęs save „Jaunikiu“ (Mk 2, 19).243 Apaštalas Paulius Bažnyčią (ir kiekvieną tikintįjį, Kristaus kūno narį) laiko Sužadėtine, „susižadėjusią“ su Viešpačiu Kristumi, kad būtų viena Dvasia su Juo.244 Ji yra tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė,245 kurią Kristus pamilo ir už kurią save atidavė , „kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), su ja Jis yra susietas amžina Sandora ir nepaliauja rūpintis ja kaip savo paties kūnu246.

Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...] Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva (ex persona capitis) arba kaip kūnas (ex persona corporis). O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Kaip matote, du skirtingus asmenis santuokinis ryšys padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.247

III. Bažnyčia – Šventosios Dvasios šventovė

797S-159„Kas mūsų dvasia, kitaip sakant, siela, yra mūsų kūno nariams, tas Šventoji Dvasia – Kristaus nariams, Kristaus Kūnui, tai yra Bažnyčiai.“248 „Tos Kristaus Dvasios, kaip neregimo pradmens, užduotis yra visus kūno narius sujungti tiek vienus su kitais, tiek ir su jų iškiliąja Galva, kadangi toji Dvasia visa yra Galvoje, visa kiekviename naryje.“249 Šventoji Dvasia padaro Bažnyčią „gyvojo Dievo šventove“ (2 Kor 6, 16).250

Būtent Bažnyčiai buvo patikėta ši Dievo dovana. [...] Jai patikėta bendrystė su Kristumi, tai yra Šventoji Dvasia, patvarumo laidas, mūsų tikėjimo sutvirtinimas ir laiptai pakilti prie Dievo [...]. Nes ten, kur Bažnyčia, ten ir Dievo Dvasia; o ten, kur Dievo Dvasia, tai ir Bažnyčia, ir visa malonė.251

798S-159Šventoji Dvasia yra „kiekvieno gyvybingo ir tikrai išganingo veikimo pradmuo visose kūno dalyse“.252 Ji visą kūną statydina meilėje įvairiais būdais:253 ir Dievo žodžiu, „kuris turi galią išugdyti“ (Apd 20, 32); ir Krikštu, kuriuo Ji sudaro mistinį Kristaus Kūną;254 ir sakramentais, kurie Kristaus narius augina ir gydo; ir „tarp tų dovanų pirmaujančia malone, suteikta apaštalams“;255 dorybėmis, kurios įgalina gerai elgtis; pagaliau daugeliu ypatingų malonių (vadinamų „charizmomis“), kuriomis Dvasia tikinčiuosius daro „tinkamus ir pasirengusius imtis įvairių darbų bei pareigų, naudingų Bažnyčiai atnaujinti ir plėtoti“.256

Charizmos

799S-160Ir nepaprastos, ir paprastos bei kuklios charizmos yra Šventosios Dvasios malonės dovanos, tiesiogiai ar netiesiogiai naudingos Bažnyčiai, skirtos jos statybai, žmonių labui ir pasaulio reikmėms.

800S-160Charizmas su dėkingumu turi priimti ne tik tas, kuris jas gauna, bet ir visi Bažnyčios nariai. Tai iš tiesų nuostabi malonių gausa apaštališkam gyvybingumui ir viso Kristaus Kūno šventumui palaikyti, tačiau tik tada, kai tos malonės tikrai ateina iš Šventosios Dvasios ir naudojamos esant visiškai tikram tos Dvasios įkvėpimui, tai yra su meile, kuri yra tikrasis charizmų matas.257

801S-160Ta prasme visada būtina charizmas ištirti. Jokia charizma neatleidžia nuo pareigos gerbti ganytojus ir paklusti jiems. Šiems „ypač dera negesinti Dvasios, bet visa ištirti ir palaikyti tai, kas gera“,258 kad visos charizmos, likdamos skirtingos ir viena kitą papildydamos, tarnautų „bendram labui“ (1 Kor 12, 7).259

Santrauka

802S-153Jėzus Kristus „atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą“ (Tit 2, 14).

803S-153„O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“ (1 Pt 2, 9).

804S-147S-153Į Dievo tautą įsitraukiama per tikėjimą ir Krikštą. „Visi žmonės yra pašaukti į naująją Dievo tautą“,260 kad Kristuje „sudarytų vieną šeimą ir vieną Dievo tautą“.261

805S-156Bažnyčia yra Kristaus Kūnas. Miręs ir prisikėlęs Kristus Šventąja Dvasia ir Jos veikimu sakramentuose, ypač Eucharistijoje, tikinčiųjų bendruomenę daro savo Kūnu.

806S-156Tame vieningame Kūne yra skirtingų narių ir pareigų. Visi nariai yra susiję vieni su kitais, ypač su tais, kurie kenčia, vargsta ir yra persekiojami.

807S-157Bažnyčia yra Kūnas, kurio Galva yra Kristus: ji gyvena Juo, Jame ir Jam; Jis gyvena su ja ir joje.

808S-158Bažnyčia yra Kristaus Sužadėtinė: Jis ją pamilo ir atidavė save už ją. Jis ją nuskaistino savo krauju, Jis padarė ją vaisinga visų Dievo vaikų Motina.

809S-159Bažnyčia yra Šventosios Dvasios šventovė. Dvasia yra tartum mistinio Kūno siela, jo gyvybės, vienybės įvairovėje ir jo gausių dovanų bei charizmų versmė.

810S-159„Visa Bažnyčia iškyla kaip 'tauta, sujungta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe'.“262

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

781, 802-804153. Kodėl Bažnyčia yra Dievo tauta?

Bažnyčia yra Dievo tauta, nes jis panoro pašventinti ir išganyti žmones ne pavieniui, bet sudaręs iš jų vieną tautą, suvienytą Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybėje.

KBKS 153 kontekstas

782154. Kokios yra Dievo tautos ypatybės?

Šios tautos, kurios nariu tampama per tikėjimą į Kristų ir per Krikštą, pradas yra Dievas Tėvas, galva – Jėzus Kristus, būvis – Dievo vaikų orumas ir laisvė, įstatymas – naujasis meilės įsakymas, misija – būti žemės druska ir pasaulio šviesa, tikslas – jau prasidėjusi žemėje Dievo karalystė.

KBKS 154 kontekstas

783-786155. Kokia prasme Dievo tauta dalyvauja trejopoje Kristaus veikloje: kunigiškojoje, pranašiškojoje ir karališkojoje?

Dievo tauta dalyvauja Kristaus kunigiškojoje veikloje, nes pakrikštytieji Šventosios Dvasios pašvenčiami aukoti dvasines aukas; ji dalyvauja jo pranašiškojoje veikloje, nes, remdamasi antgamtiniu tikėjimo jausmu, nepriekaištingai prisiriša prie tikėjimo, gilina ir liudija jį; ji dalyvauja jo karališkojoje veikloje tarnaudama ir tai darydama seka Jėzumi Kristumi, kuris, būdamas visatos Valdovas, tapo visų, pirmiausia vargdienių ir kenčiančiųjų, tarnu.

KBKS 155 kontekstas

787-791, 805-806156. Kokiu būdu Bažnyčia yra Kristaus kūnas?

Miręs ir prisikėlęs Kristus per Šventąją Dvasią artimai suvienija tikinčiuosius su savimi. Tikintieji į Kristų, suvienyti su juo pirmiausia Eucharistijoje, per tai būna tarpusavyje suvienyti meilėje ir sudaro vieną kūną – Bažnyčią, kurios vienybė įgyvendinama jos narių ir pareigų įvairove.

KBKS 156 kontekstas

792-795, 807157. Kas yra šio Kūno Galva?

Kristus „yra Kūno – Bažnyčios galva“ (Kol 1, 18). Bažnyčia gyvena iš jo, jame ir jam. Kristus ir Bažnyčia sudaro „visą Kristų“ (šv. Augustinas). „Galva ir nariai yra tarsi vienas mistinis asmuo“ (šv. Tomas Akvinietis).

KBKS 157 kontekstas

796, 808158. Kodėl sakoma, kad Bažnyčia yra Kristaus Sužadėtinė?

Todėl, kad Viešpats pats save pavadino „Jaunikiu“ (Mk 2, 19), pamilusiu Bažnyčią ir susisaisčiusiu su ja amžinąja Sandora. Jis atidavė save jai, kad galėtų nuplauti ją savo krauju bei „pašventinti“ (Ef 5, 26) ir padaryti vaisinga visų Dievo vaikų motina. Sąvoka kūnas atskleidžia galvos ir narių vienybę, o sąvoka sužadėtinė pabrėžia jųdviejų skirtingumą asmeniniame santykyje.

KBKS 158 kontekstas

797-798, 809-810159. Kodėl sakoma, kad Bažnyčia yra Šventosios Dvasios šventovė?

Todėl, kad Šventoji Dvasia gyvena Kūne, kuris yra Bažnyčia, jos Galvoje ir nariuose; be to, Dievo žodžiu, sakramentais, dorybėmis ir charizmomis ji statydina Bažnyčią meilėje.

„Kas mūsų dvasia ar, kitaip tariant, siela yra mūsų kūno nariams, tas Šventoji Dvasia yra Kristaus nariams, Kristaus kūnui, t. y. Bažnyčiai“ (šv. Augustinas).

KBKS 159 kontekstas

799-801160. Kas yra charizmos?

Charizmos yra ypatingos Šventosios Dvasios dovanos, pavieniams asmenims dalijamos žmonių labui, pasaulio poreikiams ir pirmiausia Bažnyčios statydinimui. Jas tirti turi Magisteriumas.

KBKS 160 kontekstas

751-752, 777, 804147. Ką reiškia žodis Bažnyčia?

Juo žymima tauta, Dievo sušaukta ir suburta iš visų žemės pakraščių, kad sudarytų susirinkimą tų, kurie tikėjimu ir Krikštu tampa Dievo vaikais, Kristaus nariais ir Šventosios Dvasios šventove.

KBKS 147 kontekstas

YC nuorodos

 

KBK išnašos

208Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 9: AAS 57 (1965) 12–13.

209Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 9: AAS 57 (1965) 13.

210Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 9: AAS 57 (1965) 13; plg. Jn 13, 34.

211Plg. Rom 8, 2; Gal 5, 25.

212Plg. Mt 5, 13–16.

213Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 9: AAS 57 (1965) 13.

214Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 9: AAS 57 (1965) 13.

215Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Redemptor hominis, 18–21: AAS 71 (1979) 301–320.

216Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14.

217Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 12: AAS 57 (1965) 16.

218Plg. Jn 12, 32.

219Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 36: AAS 57 (1965) 41.

220Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 8: AAS 57 (1965) 12.

221Šv. Leonas Didysis, Sermo 4, 1: CCL 138, 16–17 (PL 54, 149).

222Plg. Mk 1, 16–20; 3, 13–19.

223Plg. Mt 13, 10–17.

224Plg. Lk 10, 17–20.

225Plg. Lk 22, 28–30.

226Plg. Jn 14, 18.

227Plg. Mt 28, 20.

228Plg. Jn 20, 22; Apd 2, 33.

229Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 7: AAS 57 (1965) 9.

230Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 7: AAS 57 (1965) 9.

231Plg. Rom 6, 4–5; 1 Kor 12, 13.

232Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 7: AAS 57 (1965) 9.

233Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 7: AAS 57 (1965) 10.

234Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 7: AAS 57 (1965) 10.

235Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 7: AAS 57 (1965) 10.

236Plg. Kol 2, 19.

237Plg. Ef 4, 11–16.

242Plg. Jn 3, 29.

243Plg. Mt 22, 1–14; 25, 1–13.

244Plg. 1 Kor 6, 15–17; 2 Kor 11, 2.

245Plg. Apr 22, 17; Ef 1, 4; 5, 27.

246Plg. Ef 5, 29.

247Šv. Augustinas, Enarratio in Psalmum 74, 4: CCL 39, 1027 (PL 37, 948–949).

248Šv. Augustinas, Sermo 268, 2: PL 38, 1232.

249Pijus XII, Encikl. Mystici corporis: DS 3808.

250Plg. 1 Kor 3, 16–17; Ef 2, 21.

251Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 3, 24, 1: SC 211, 472–474 (PG 7, 966).

252Pijus XII, Encikl. Mystici corporis: DS 3808.

253Plg. Ef 4, 16.

254Plg. 1 Kor 12, 13.

255Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 7: AAS 57 (1965) 10.

256Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 12: AAS 57 (1965) 16; plg. Idem, Dekr. Apostolicam actuositatem, 3: AAS 58 (1966) 839–840.

257Plg. 1 Kor 13.

258Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 12: AAS 57 (1965) 17.

259Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 30: AAS 57 (1965) 37; Jonas Paulius II, Apašt. parag. Christifideles laici, 24: AAS 81 (1989) 435.

260Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 13: AAS 57 (1965) 17.

261Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 1: AAS 58 (1966) 947.

262Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 4: AAS 57 (1965) 7; plg. Šv. Kiprijonas Kartaginietis, De dominica Oratione, 23: CCL 3A, 105 (PL 4, 553).