Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

3 skirsnelis. Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštališka

811 „Tai yra vienatinė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime išpažįstame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką.“263 Tos keturios savybės, neatskiriamai tarpusavyje susijusios,264 nurodo esminius Bažnyčios ir jos misijos bruožus. Bažnyčia juos turi ne iš savęs; Kristus per Šventąją Dvasią padaro savo Bažnyčią vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką, Jis ir ragina ją įkūnyti šiuos bruožus.

812 Vien tikėjimu galima suprasti, kad šių Bažnyčios savybių šaltinis yra dieviškas. Tačiau istorinės apraiškos irgi yra žmogaus protui aiškiai bylojantys ženklai. Vatikano I Susirinkimas primena, kad „pati Bažnyčia, būdama stebėtinai išplitusi, pasiekusi didelio šventumo, duodanti nesibaigiančių visokio gerumo vaisių, pasižyminti visuotine vienybe ir neįveikiamu pastovumu, jau yra didis ir nuolatinis jos patikimumo garantas bei nesugriaunamas jos dieviškosios misijos liudijimas“.265

I. Bažnyčia yra viena
„Šventasis Bažnyčios vienybės slėpinys“

813S-161Bažnyčia yra viena, nes jos šaltinis vienas: „ukščiausias šio slėpinio pavyzdys ir pradas yra vieno Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vienybė asmenų Trejybėje.“267 Bažnyčia yra viena, nes jos Steigėjas vienas: „Pats įsikūnijęs Sūnus [...] savo kryžiumi visus žmones sutaikino su Dievu, atstatydamas visų vienybę vienoje tautoje ir viename kūne.“268 Bažnyčia yra viena, nes viena jos „siela“: „Gyvenanti tikinčiuosiuose, pripildanti ir valdanti visą Bažnyčią Šventoji Dvasia kuria nuostabų tikinčiųjų bendravimą ir artimai visus suvienija Kristuje, nes ji yra Bažnyčios vienybės pagrindas.“269 Tad Bažnyčios esmė yra būti vienai:

O slėpiningasis stebukle! Vienas tėra visatos Tėvas, vienas joje Žodis ir viena taip pat Šventoji Dvasia, ta pati visur. Viena vienintelė tėra nekaltoji Motina, kurią mielai vadinu Bažnyčia.270

814S-161Nuo pat pradžių ta viena Bažnyčia vis dėlto pasirodė esanti labai įvairi; ta įvairovė atsiranda dėl to, kad Dievo dovanos įvairios, o jas gaunančių asmenų – daugybė. Dievo tautos vienybėn suburtos įvairiausios tautos ir kultūros. Bažnyčios nariai yra gavę skirtingų dovanų, turi skirtingas pareigas, jų gyvenimo sąlygos ir būdai nevienodi; „todėl ir bažnytinėje bendrijoje teisėtai egzistuoja dalinės Bažnyčios, turinčios savo tradicijas“.271 Ši labai turtinga įvairovė neprieštarauja Bažnyčios vienybei. Vis dėlto nuodėmė ir jos padarinių našta nuolat kelia grėsmę šiai vienybės dovanai. Tad ir apaštalas turi raginti: „uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (Ef 4, 3).

815S-161Kokie yra tie vienybės ryšiai? „Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3, 14). Tačiau keliaujančios Bažnyčios vienybę laiduoja ir regimi bendrumo ryšiai:

to paties, apaštalų perduoto tikėjimo išpažinimas;

— bendras dieviškosios liturgijos, ypač sakramentų, šventimas;

— brolišką Dievo šeimos sutarimą išlaikanti apaštalų įpėdinystė, perduodama Šventimų (Kunigystės) sakramentu.272

816S-162„Tai vienatinė Kristaus Bažnyčia. [...] Ją mūsų Atpirkėjas prisikėlęs perdavė ganyti Petrui; jam ir kitiems apaštalams pavedė ją skleisti ir valdyti. [...] Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė, laikosi (subsistit in) Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų.“273

Vatikano II Susirinkimo dekretas apie ekumenizmą aiškina: „tik per vienintelę visuotinę ir katalikišką Kristaus Bažnyčią, kuri yra bendroji pagalba išganymui, galima pasiekti visą išganymo priemonių pilnatvę. Juk tikime, kad Viešpats visas Naujosios Sandoros gėrybes pavedė tik Petro vadovaujamai apaštalų kolegijai, idant sudarytų žemėje vieną Kristaus kūną, į kurį turėtų visiškai įsijungti visi kokiu nors būdu jau priklausantys Dievo tautai.“274

Vienybės pažeidimai

817S-163Deja, „vienoje ir vienatinėje Dievo Bažnyčioje jau nuo pat pradžių buvo skilimų; apaštalas laiko juos smerktinais ir griežtai peikia. O vėlesniais amžiais kilo didesnių nesutarimų, ir gana didelės bendruomenės atsiskyrė nuo visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia, kartais – ne be abiejų pusių kaltės“.275 Kristaus Kūno vienybę pažeidžiantys skilimai (erezijos, apostazijos ir schizmos)276 neįvyksta be žmonių nuodėmių:

Kur nuodėmė, ten skirtumai, ten schizmos, erezijos, nesutarimai. Kur dora, ten sutarimas, vienybė, ir dėl to visi tikintieji būdavo vienas kūnas ir viena siela.277

818S-163Tų žmonių, kurie dabar gimsta dėl tokių skilimų atsiradusiose bendruomenėse ir „persiima jose gyvuojančiu Kristaus tikėjimu, atsiskyrimo nuodėme kaltinti negalima; juos Katalikų Bažnyčia apglėbia broliška pagarba ir meile. [...] Per krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų, todėl jie teisėtai vadinasi krikščionimis, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai pripažįsta juos savo broliais Viešpatyje“.278

819S-163Be to, „esama gausių šventumo ir tiesos elementų“279 už regimųjų Katalikų Bažnyčios ribų; tai „užrašytasis Dievo žodis, malonės gyvenimas, tikėjimas, viltis ir meilė, kitos vidinės Šventosios Dvasios dovanos ir kiti regimieji sandai“.280 Kristaus Dvasia naudojasi tomis Bažnyčiomis bei bažnytinėmis bendruomenėmis kaip išganymo įrankiais, kurių galia išplaukia iš Katalikų Bažnyčiai patikėtos Kristaus malonės ir tiesos pilnatvės. Visos tos gėrybės yra iš Kristaus, veda į Jį281 ir savaime kreipia į „visuotinę vienybę“.282

Vienybės link

820S-164„Bažnyčios vienybę [...] Kristus jai suteikė nuo pat pradžių. Tikime, kad ta vienybė neprarandamai egzistuoja Katalikų Bažnyčioje, ir viliamės, jog ji diena po dienos augs iki pasaulio pabaigos.“283 Kristus nuolat teikia savo Bažnyčiai vienybės dovaną, bet Bažnyčia privalo nuolat melstis ir darbuotis, kad išlaikytų, stiprintų ir tobulintų tą Kristaus norėtą jos vienybę. Dėl to ir pats Jėzus savo kančios valandą meldė ir nesiliauja meldęs Tėvą vienybės savo mokiniams: „... tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Troškimas susigrąžinti visų krikščionių vienybę yra Kristaus dovana ir Šventosios Dvasios raginimas.284

821S-164Norint deramai atsiliepti į tą raginimą, reikia:

— nuolatinio Bažnyčios atsinaujinimo vis didesne ištikimybe savo pašaukimui. Tas atsinaujinimas teikia jėgų siekti vienybės;285

širdies atsivertimo, „stengiantis kuo tyriau gyventi Evangelija“,286 nes narių neištikimybė Kristaus dovanai yra jų susiskaldymo priežastis;

bendros maldos, nes „širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą, lydimą privačių ir viešų maldų už krikščionių vienybę, reikia laikyti tarsi viso ekumeninio sąjūdžio siela ir pagrįstai galima vadinti dvasiniu ekumenizmu“;287

broliško abipusio pažinimo;288

— tikinčiųjų ir ypač kunigų ekumeninio parengimo;289

dialogo tarp teologų ir įvairioms Bažnyčioms bei bendruomenėms priklausančių krikščionių susitikimų;290

— visų krikščionių bendradarbiavimo įvairiose tarnavimo žmonėms srityse.291

822S-164„Vienybės atkūrimas yra visos Bažnyčios, tiek tikinčiųjų, tiek ganytojų, rūpestis.“292 Tačiau taip pat reikia neužmiršti, „jog šis šventas siekimas sujungti visus krikščionis į vienos vienatinės Kristaus Bažnyčios vienybę viršija žmogaus jėgas ir sugebėjimus“. Todėl visą savo viltį sudedame „į Kristaus maldą už Bažnyčią, į Tėvo meilę mums ir į Šventosios Dvasios galią“.293

II. Bažnyčia yra šventa

823S-165„Bažnyčia [...] tikėjimo akimis yra nepažeidžiamai šventa. Juk Dievo Sūnus Kristus, kartu su Tėvu ir Dvasia skelbiamas kaip 'vienas Šventas', mylėjo Bažnyčią kaip savo sužadėtinę, atidavė už ją save, idant pašventintų, susivienijo su ja kaip su savo Kūnu ir, dovanodamas Šventąją Dvasią, pripildė ją Dievo garbei.“294 Tad Bažnyčia yra „šventoji Dievo tauta“,295 o jos nariai vadinami „šventaisiais“.296

824S-165Bažnyčia, suvienyta su Kristumi, yra Jo pašventinta; per Jį ir Jame ji irgi tampa šventinanti. „Žmonių pašventinimo Kristuje bei Dievo pašlovinimo [...] kaip tikslo siekiama visais kitais Bažnyčios darbais.“297 Bažnyčiai patikėtos „visos išganymo priemonės“.298 Joje mes „Dievo malone pasiekiame šventumo“.299

825S-165„Bažnyčia jau žemėje yra paženklinta tikro, nors ir netobulo šventumo.“300 Jos nariai tobulą šventumą dar turi pasiekti: „Aprūpinti tokiomis ir taip gausiomis išganymo priemonėmis, visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų padėtis ir luomas, Viešpaties pašaukiami kiekvienas savo keliu siekti tobulybės to šventumo, kuriuo tobulas yra pats Tėvas.“301

826S-165Meilė yra šventumo, į kurį visi esame pašaukti, siela. „Meilė [...] valdo, įpavidalina bei veda į tikslą visas pašventinimo priemones“:302

Supratau, kad Bažnyčia turi kūną, sudarytą iš įvairių narių, bet jam netrūko ir visų būtiniausio, visų kilniausio dalyko; supratau, kad Bažnyčia turi Širdį ir toji Širdis liepsnoja Meile. Supratau, kad vien Meilė skatina veikti Bažnyčios narius, kad jeigu Meilė užgestų, Apaštalai nebeskelbtų Evangelijos, kankiniai atsisakytų lieti kraują... Supratau, kad Meilė stiprina pašaukimus, Meilė yra viskas, Meilė apglėbia visus laikus ir visas vietas... Žodžiu, jinai yra amžina!.. .303

827S-165„Kristus, 'šventas, nekaltas, tyras', nepažino nuodėmės, bet atėjo vien tam, kad permaldautų tautos nusikaltimus, o Bažnyčia, priimdama savo glėbin nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu.“304 Visi Bažnyčios nariai, įskaitant ir jai vadovaujančius, turi prisipažinti esą nusidėjėliai.305 Iki pasaulio pabaigos nuodėmės raugės visuose dar maišysis su gerąja Evangelijos sėkla.306 Tad Bažnyčia suburia draugėn nuodėmingus žmones, jau Kristaus išganytus, tačiau vis dar tebesančius kelyje į šventumą:

Nors ir turinti nusidėjėlių, Bažnyčia yra šventa, nes ji neturi kito, kaip tik malonės gyvenimą; tikrai juo gyvendami, Bažnyčios nariai pašventinami; nuo jo nutolę, jie įpuola į nuodėmes ir nedorybes, ir tai trukdo spindėti Bažnyčios šventumui. Dėl to ji sielojasi ir atgailauja už tas kaltes, turėdama galios išlaisvinti iš jų savo vaikus Kristaus krauju ir Šventosios Dvasios dovana.307

828S-165Kanonizuodama kai kuriuos tikinčiuosius, tai yra iškilmingai paskelbdama, kad jie didvyriškai praktikavo dorybes ir gyveno ištikimi Dievo malonei, Bažnyčia pripažįsta joje esančią šventumo Dvasios galią; ji stiprina tikinčiųjų viltį, teikdama jiems šventuosius kaip pavyzdį ir užtarėjus.308 „Visada sunkiausiais Bažnyčios istorijos momentais šventieji ir šventosios būdavo jos atsinaujinimo šaltinis ir pradžia.“309 „Jų šventumas yra jos apaštališko veiklumo ir misijinio užmojo slapta versmė ir neklaidingas matas.“310

829S-165„Tuo metu, kai palaimintojoje Mergelėje Bažnyčia jau pasiekė tobulybę, kurioje ji yra be dėmės ir raukšlės, Kristaus tikintieji dar tebesistengia apgalėdami nuodėmę augti šventumu. Todėl jie kelia savo akis į Mariją“:311 joje Bažnyčia yra visiškai šventa.

III. Bažnyčia yra visuotinė [katalikiška]
Ką reiškia „katalikiška“?

830S-166Žodis „katalikiškas“ reiškia „visuotinis“ tiek visumos, tiek pilnatviškumo aspektu. Bažnyčia yra visuotinė dvejopa prasme:

Bažnyčia visuotinė, nes joje yra Kristus. „Kur Jėzus Kristus, ten ir visuotinė Bažnyčia.“312 Su savo Galva suvienyto Kristaus Kūno pilnatvė313 joje yra įvykęs faktas, vadinasi, iš Jo ji gauna Jo norėtą „išganymo priemonių pilnatvę“:314 teisingą ir visą tikėjimo išpažinimą, visa apimantį sakramentinį gyvenimą ir šventimais iš apaštalų paveldėtą kunigystę. Šia pagrindine prasme Bažnyčia buvo visuotinė jau Sekminių dieną315 ir tokia bus visada iki garbingojo Kristaus atėjimo dienos.

831S-166Bažnyčia yra visuotinė dėl to, kad yra Kristaus siunčiama pas visų tautų žmones:316

Visi žmonės yra pašaukti į naująją Dievo tautą. Todėl ši tauta, likdama viena ir vienintelė, turi skleistis per visą pasaulį ir per visus amžius, kad išsipildytų Dievo valios sumanymas – iš pat pradžių sukurti vieningą žmogaus prigimtį ir išsklaidytuosius savo vaikus galiausiai vėl suburti vienybėn [...]. Šis visuotinumo bruožas, puošiąs Dievo tautą, yra paties Viešpaties dovana, kurios dėka Katalikų Bažnyčia veiksmingai ir nepaliaujamai siekia vėl sutelkti visą žmoniją su visomis jos gėrybėmis aplink galvą – Kristų jo Dvasios vienybėje.317

Kiekviena dalinė Bažnyčia yra visuotinė

832S-167„Kristaus Bažnyčia tikrai yra visose teisėtose vietos tikinčiųjų susirinkimuose, kurie, susibūrę apie savo ganytojus, Naujajame Testamente ir patys vadinami bažnyčiomis [...]. Kristaus Evangelijos skelbimu jose suburiami tikintieji ir švenčiamas Viešpaties vakarienės slėpinys [...]. Tose bendruomenėse, nors jos dažnai menkos, neturtingos ir išblaškytos, yra Kristus, kurio dėka suburta viena, šventa, katalikiška [visuotinė] ir apaštališka Bažnyčia.“318

833S-167Daline Bažnyčia, tai yra vyskupija (ar eparchija), laikoma krikščionių bendruomenė, tikėjimu ir sakramentais suvienyta su konsekruotu apaštalų įpėdiniu – savo vyskupu.319 Tos dalinės Bažnyčios „yra suformuotos visuotinės Bažnyčios pavyzdžiu; jose ir iš jų randasi viena ir vienatinė Katalikų Bažnyčia“.320

834S-167Dalinės Bažnyčios yra tikrai visuotinės dėl savo bendrystės su viena iš jų, būtent su Romos Bažnyčia, kuri „pirmauja savo meile“321. Nes prie šios Bažnyčios „dėl jos didesnio pirmumo būtinai turi derintis kiekviena kita, tai yra visų kraštų tikintieji“.322 „Nuo tada, kai pas mus nužengė įsikūnijęs Žodis, visos krikščionių Bažnyčios, kad ir kur jos būtų, laikė ir tebelaiko čia [Romoje] esančią didžiąją Bažnyčią vieninteliu centru ir pamatu, nes, kaip pažadėjo pats Gelbėtojas, pragaro vartai niekada jos nenugalėjo.“323

835S-167„Labai sergėkimės, kad visuotinės Bažnyčios nesuvoktume kaip iš esmės skirtingų Bažnyčių sumos ar, jei taip galima sakyti, daugiau ar mažiau anomalios federacijos. Viešpaties sumanymu Bažnyčia yra visuotinė pašaukimu ir misija, tačiau, įleisdama šaknis į įvairias kultūrines, socialines ir žmogiškas sritis, kiekvienoje pasaulio dalyje ji įgyja skirtingus veidus bei išorines apraiškas.“324 Turtinga, „vienybės siekianti“ vietinėms Bažnyčioms būdingų bažnytinių nuostatų, liturginių apeigų, teologinių bei dvasinių tradicijų „įvairovė aiškiau parodo nedalios Bažnyčios katalikiškumą [visuotinumą]“.325

Kas priklauso visuotinei Bažnyčiai?

836S-168„Į šią visuotinę Dievo tautos vienybę [...] pašaukti visi žmonės, ir jai įvairiais būdais priklauso arba yra priskirti tiek tikintieji katalikai, tiek kiti tikintieji į Kristų, tiek galiausiai apskritai visi žmonės, Dievo malonės pašaukti į išganymą.“326

837S-168„Į Bažnyčios bendruomenę visiškai įjungiami tie, kurie, turėdami Kristaus Dvasią, priima visą jos santvarką bei visas joje įsteigtas išganymo priemones ir, be to, tikėjimo išpažinimo, sakramentų, bažnytinės vadovybės bei bendrystės ryšiais jos regimojoje sąrangoje yra susieti su Kristumi, valdančiu per popiežių ir vyskupus. Tačiau, nors ir įjungtas į Bažnyčią, nėra išganomas tas, kuris, ištvermingai nemylėdamas, pasilieka joje 'kūnu', o ne 'širdimi'.“327

838S-168„Bažnyčia žino, kad dėl daugelio priežasčių ji susijusi su tais, kurie, būdami pakrikštyti, puošiasi krikščionio vardu, bet neišpažįsta visiško tikėjimo arba nesilaiko Petro įpėdinio vadovaujamos bendrystės vienybės.“328 „Tie iš jų, kurie tiki į Kristų ir tikrai buvo pakrikštyti, išlieka tam tikroje, nors ir netobuloje, bendrystėje su Katalikų Bažnyčia.“329 Su ortodoksų Bažnyčiomis ta bendrystė tokia artima, „kad visai nedaug tetrūksta iki jos pilnatvės, kuri leistų drauge švęsti Viešpaties Eucharistiją“.330

Bažnyčia ir nekrikščionys

839S-169„Galiausiai įvairiais būdais Dievo tauton įsirikiuoja dar nepriėmusieji Evangelijos“:331

Bažnyčios santykis su žydų tauta. Bažnyčia, Naujosios Sandoros Dievo tauta, tirdama savo pačios slėpinį, atranda ryšį su žydų tauta,332 „kuriai Viešpats Dievas yra pirmiausia kalbėjęs“.333 Skirtingai nuo kitų nekrikščionių religijų, žydų tikėjimas jau yra atsakas į Dievo apreiškimą Senojoje Sandoroje. Žydų tautos žmonės turi „įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus“ (Rom 9, 4–5), nes „Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 29).

840S-169Be to, Senosios Sandoros Dievo tauta ir naujoji Dievo tauta, žvelgdamos į ateitį, siekia panašių tikslų: laukia Mesijo atėjimo (arba grįžimo). Tačiau vieni laukia grįžtant mirusio ir prisikėlusio Mesijo, pripažinto Viešpačiu ir Dievo Sūnumi, o kiti – Mesijo, kurio bruožai lieka paslėpti ir kuris turi ateiti laikų pabaigoje. Šį laukimą lydi Jėzaus Kristaus nepažinimo ar nepripažinimo drama.

841S-170Bažnyčios santykis su musulmonais. „Išganymo planas aprėpia ir išpažįstančiuosius Kūrėją, pirmiausia musulmonus, kurie išpažįsta laikąsi Abraomo tikėjimo ir drauge su mumis garbina vienatinį gailestingą Dievą, teisiantį žmones paskutinę dieną.“334

842S-170Su nekrikščionių religijomis Bažnyčią sieja pirmiausia bendra žmonijos kilmė ir bendras tikslas:

Mat visos tautos sudaro vieną bendruomenę ir yra vienos kilmės, nes Dievas visą žmonių giminę apgyvendino žemės paviršiuje; vienas yra ir visų galutinis tikslas – Dievas, kurio apvaizda, rodomas gerumas ir išganymo planai aprėpia visus, iki išrinktieji bus suburti šventajame mieste.335

843S-170Bažnyčia pripažįsta, kad kitos religijos dar „šešėliuose ir atvaizduose“ tebeieško nežinomo, bet artimo Dievo, kuris duoda visiems gyvybę, dvasią ir visa kita ir nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti. Tad visa tai, kas kitose religijose yra gera ir tikra, Bažnyčia laiko parengimu Evangelijai ir „dovana to, kuris apšviečia kiekvieną žmogų, kad pagaliau pasiektų gyvenimą“.336

844S-170Vis dėlto, praktikuodami religiją, žmonės neišvengia ribotumo ir klaidų, kurios iškreipia Dievo atvaizdą:

Tačiau dažniau žmonės, piktojo suvedžioti, būna pasidavę tuštiems apmąstymams ir išmainę Dievo tiesą į melą, tarnaudami kūriniams, o ne Kūrėjui, arba, be Dievo gyvendami ir mirdami šiame pasaulyje, neapsaugoti nuo kraštutinės nevilties.337

845S-170Kad vėl suburtų visus nuodėmės išsklaidytus ir suklydusius savo vaikus, Tėvas panoro žmoniją sukviesti į savo Sūnaus Bažnyčią. Bažnyčia yra vieta, kurioje žmonija turi atrasti savo vienybę ir išganymą. Ji yra „sutaikintas pasaulis“.338 Ji yra laivas, „kuris patikimai plaukia šiame pasaulyje, Šventosios Dvasios vėjui pučiant į Viešpaties kryžiaus iškeltas bures“.339 Pagal kitą Bažnyčios tėvų mėgstamą įvaizdį ji yra lyg Nojaus arka, vienintelė gelbinti nuo tvano.340

„Ne Bažnyčioje nėra išganymo“

846S-171Kaip reikia suprasti šį dažnai Bažnyčios tėvų kartojamą posakį? Suformuluotas teigiama prasme, jis reiškia, kad visas išganymas ateina iš Kristaus – Galvos per Bažnyčią, kuri yra Jo Kūnas:

Remdamasis Šventuoju Raštu ir Tradicija, [Šventasis Sinodas] moko, kad ši keliaujančioji Bažnyčia būtina išganymui. Vienintelis išganymo tarpininkas ir kelias yra Kristus, esąs tarp mūsų savo kūne, kuris yra Bažnyčia. Pabrėžtinai iškeldamas tikėjimo ir krikšto būtinybę, jis sykiu patvirtino Bažnyčios, į kurią žmonės per krikštą įžengia kaip pro duris, būtinybę. Todėl negali būti išganyti tie, kurie žino, jog Katalikų Bažnyčią Dievas įsteigė per Jėzų Kristų kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti, arba joje pasilikti.341

847S-171Ši ištara netaikoma tiems, kurie ne dėl savo kaltės nepažįsta Kristaus ir Jo Bažnyčios:

„Kas ne dėl savo kaltės nepažįsta Kristaus Evangelijos ir jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir veikiamas malonės stengiasi darbais vykdyti jo valią, kaip diktuoja sąžinės balsas, tas gali pasiekti amžinąjį išganymą.“342

848S-171„Nors žmones, be savo kaltės nepažįstančius Evangelijos, Dievas galėtų jam vienam žinomais keliais atvesti į tikėjimą, be kurio negalima jam patikti,343 tai nepanaikina Bažnyčios prievolės ir drauge šventos teisės skelbti Evangeliją“344 visiems žmonėms.

Misija – iš Bažnyčios visuotinumo kylantis reikalavimas

849S-172Misijinis priesakas. „Tautoms dieviškai pasiųsta būti 'visuotiniu išganymo sakramentu', Bažnyčia, vedama jai būdingo katalikiškumo [visuotinumo] reikalavimo ir paklusdama savo Steigėjo priesakui, stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms.“345 „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).

850S-172Misijos kilmė ir tikslas. Pirmasis Viešpaties pavestos misijos šaltinis yra amžinoji Švenčiausiosios Trejybės meilė: „Keliaujančios Bažnyčios prigimtis yra misijinė, nes ji pagal Dievo Tėvo planą kilo iš Sūnaus ir Šventosios Dvasios misijos.“346 O galutinis misijos tikslas yra ne kas kita, kaip leisti žmonėms dalyvauti Tėvo ir Sūnaus bendrystėje, kurią išreiškia jų meilės Dvasia.347

851S-172Misijos motyvas. Savo misijinę pareigą bei užsidegimą Bažnyčia visados kildino iš Dievo meilės visiems žmonėms: „Kristaus meilė valdo mus...“ (2 Kor 5, 14).348 Iš tiesų Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Dievas trokšta, kad visi, pažindami tiesą, būtų išganyti. Išganymas – tiesoje. Tie, kurie paklūsta tiesos Dvasiai, jau eina išganymo keliu; bet Bažnyčia, kuriai ta tiesa buvo patikėta, atsiliepdama į jų troškimą, privalo jiems ją nešti. Tikėdama visuotiniu išganymo planu, ji privalo būti misijinė.

852S-173Misijos keliai. „Šventoji Dvasia iš tiesų yra pagrindinis visos bažnytinės misijos veikėjas.“349 Ji veda Bažnyčią jos misijos keliais. „Kadangi ši misija tęsia ir istorijos būvyje išskleidžia misiją paties Kristaus, kuris buvo siųstas skelbti gerąją naujieną vargdieniams, Kristaus Dvasios skatinama Bažnyčia turi žengti tuo pačiu keliu, kuriuo žengė ir jis – neturto, klusnumo, tarnavimo ir savęs aukojimo net iki mirties, iš kurios jis prisikėlė kaip nugalėtojas, keliu.“350 „Kankinių kraujas yra krikščionių sėkla.“351

853S-173Deja, keliaujančioji Bažnyčia pati patiria, „kaip toli viena nuo kitos yra jos skelbiama žinia ir Evangelijos skelbėjų žmogiškoji silpnybė“.352 Tik „atgailos ir atsinaujinimo“,353 „siauru kryžiaus keliu“354 žengdama, Dievo tauta gali plėsti Kristaus karalystę.355 „Kristus atpirkimo darbą atliko būdamas neturtingas ir persekiojamas. Lygiai taip ir Bažnyčia šaukiama leistis tuo pačiu keliu, idant perteiktų žmonėms išganymo vaisius.“356

854S-173Būdama misijinė, Bažnyčia „keliauja kartu su visa žmonija ir kartu su pasauliu patiria tą pačią žemiškąją dalią. Žmonių bendruomenė turi būti atnaujinta Kristuje ir perkeista į Dievo šeimą. Bažnyčia yra tartum tos bendruomenės raugas, tartum jos siela“.357 Užtat misiją vykdančiai Bažnyčiai reikia kantrybės. Bažnyčios pastangos prasideda su Evangelijos skelbimu tautoms ir žmonių grupėms, kurios dar netiki Kristaus,358 tęsiasi steigiant krikščionių bendruomenes, kurios „taps Dievo buvimo pasaulyje ženklu“,359 ar įkuriant vietines Bažnyčias;360 ji skatina įkultūrinimo procesą, kad Evangelija persunktų įvairių tautų kultūrą.361 Nestinga šioms pastangoms ir nesėkmių. Bažnyčia „tik pamažu paliečia ir perskverbia žmones, bendruomenes bei tautas ir šitaip įtraukia visus į katalikišką [visuotinę] pilnatvę.“362

855S-173Bažnyčios misija reikalauja pastangų siekti krikščionių vienybės.363 „Krikščionių susiskaldymas kliudo Bažnyčiai įgyvendinti jai būdingą katalikiškumo [visuotinumo] pilnatvę tuose savo vaikuose, kurie jai priklauso pagal krikštą, bet yra atsiskyrę nuo visiškos bendrystės su ja. Net pačiai Bažnyčiai dėl to sunkiau tą katalikiškumo [visuotinumo] pilnatvę visais atžvilgiais išreikšti pačioje gyvenimo tikrovėje.“364

856S-173Misijos vykdymo darbas apima ir pagarbų dialogą su tais žmonėmis, kurie dar nėra priėmę Evangelijos.365 Šis dialogas gali būti naudingas ir patiems tikintiesiems – išmokstant geriau pažinti „tautose randamus tiesos ir malonės pradmenis, rodančius nelyginant paslėptą Dievo buvimą“.366 Tikintieji skelbia Gerąją Naujieną jos nepažįstantiems, kad sutvirtintų, papildytų ir paryškintų tiesą ir gėrį, kurių Dievas buvo dosniai suteikęs žmonėms ir tautoms, kad apvalytų jas nuo klaidų ir blogio „Dievo garbei, velnio sąmyšiui ir žmogaus laimei“.367

IV. Bažnyčia yra apaštališka

857S-174Bažnyčia yra apaštališka, nes pastatyta ant apaštalų pamato, ir tai trejopa prasme:

— ji buvo pastatyta ir stovi ant „apaštalų [...] pamato“ (Ef 2, 20)368, ant paties Kristaus išrinktų ir pasiųstų liudytojų;369

joje gyvenančios Dvasios padedama, ji saugo ir perduoda apaštalų mokslą,370 brangų jų tikėjimo palikimą ir iš jų išgirstus sveikus pamokymus;371

— ją ir toliau, iki pat Kristaus sugrįžimo, moko, šventina ir jai vadovauja apaštalai per tuos asmenis, kurie perima jų pastoracines pareigas, tai yra per vyskupų kolegiją; ši, „kunigų padedama, veikia išvien su Petro įpėdiniu, Bažnyčios vyriausiuoju ganytoju“:372

Amžinasis Tėve, [...] nepalieki savo kaimenės, bet per šventuosius apaštalus visuomet ją saugai, ir nuolat ją tvarko ganytojai, kuriuos Tu paskyrei savo Sūnaus darbo tęsėjais.373

Apaštalų misija

858S-175Jėzus yra Tėvo siųstasis. Savo tarnystės pradžioje Jis „pasišaukė, kuriuos pats norėjo [...]. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (Mk 3, 13–14). Nuo to laiko jie bus „pasiuntiniai“ (tokia graikų kalbos žodžio apostoloi reikšmė). Per juos Jėzus tęsia savo misiją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21).374 Jų tarnystė yra Jo misijos tęsinys: „Kas jus priima, tas mane priima“, – pasakė Jis Dvylikai (Mt 10, 40).375

859S-175Jėzus įtraukia juos į savo misiją, gautą iš Tėvo: kaip „Sūnus nieko negali daryti iš savęs“ (Jn 5, 19. 30), bet viską gauna iš Tėvo, kuris Jį siuntė, taip ir tie, kuriuos siunčia Jėzus, negali nieko daryti be Jo,376 iš kurio yra gavę priesaką ir galią vykdyti misiją. Taigi Kristaus apaštalai žino, kad yra Dievo paskirti „Naujosios Sandoros tarnais“ (2 Kor 3, 6), „Dievo tarnais“ (2 Kor 6, 4), einančiais „Kristaus vietoj pasiuntinių pareigas“ (2 Kor 5, 20), „Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių tvarkytojais“ (1 Kor 4, 1).

860S-175Apaštalams buvo pavesta niekam neperleidžiama užduotis: būti rinktiniais Viešpaties prisikėlimo liudytojais ir Bažnyčios pamatu. Bet iš čia kyla ir jų misijos nuolatinumas. Kristus jiems pažadėjo pasilikti su jais iki pasaulio pabaigos.377 „Kristaus patikėtoji apaštalams dieviškoji užduotis tęsis iki pasaulio pabaigos, nes Evangelija, kurią jie turi skelbti, kiekvienu metu yra viso Bažnyčios gyvenimo pagrindas. Todėl apaštalai pasirūpino [...] palikti įpėdinių.“378

Vyskupai – apaštalų įpėdiniai

861S-176Apaštalai, „idant ir po jų pačių mirties jiems patikėtoji užduotis būtų tęsiama, savo tiesioginiams bendradarbiams tarsi testamentu pavedė tobulinti ir stiprinti pradėtąjį darbą, pavesdami jiems rūpintis visa kaimene, kurioje Šventoji Dvasia juos paskyrė ganyti Dievo Bažnyčią. Taip apaštalai pasiskyrė tuos vyrus įpėdiniais ir patvarkė, kad, šiems mirus, jų tarnybą perimtų kiti patikimi žmonės.“379

862S-176„Kaip išlieka pareigos, Viešpaties suteiktos būtent Petrui, pirmajam iš apaštalų, ir vėliau perduotinos jo įpėdiniams, taip išlieka ir apaštalų pareigos ganyti Bažnyčią, pavestos nepertraukiamu būdu atlikti šventajam vyskupų luomui.“ Dėl to Bažnyčia moko, kad „vyskupai kaip Bažnyčios ganytojai Dievo paskyrimu yra apaštalų įpėdiniai ir kad kas jų klauso, tas klauso Kristaus, o kas juos paniekina, tas paniekina Kristų ir tą, kuris Kristų siuntė.“380

Apaštalavimas

863S-176Visa Bažnyčia yra apaštališka ta prasme, kad ji per šv. Petro ir apaštalų įpėdinius tikėjimo ir gyvenimo bendryste išsaugo ryšį su savo pradžia. Visa Bažnyčia yra apaštališka ir ta prasme, kad ji yra „siųsta“ į visą pasaulį; visi Bažnyčios nariai, nors ir skirtingais būdais, dalyvauja šioje misijoje. „Krikščioniškasis pašaukimas yra ir pašaukimas apaštalavimui.“ „Apaštalavimu“ vadinama „kiekviena mistinio Kūno veikla“, kuria siekiama „visoje žemėje“ skleisti „Kristaus karalystę“.381

864S-176„Kadangi [Tėvo] siųstasis Kristus yra viso Bažnyčios apaštalavimo šaltinis ir pradžia“, aišku, kad tiek pasauliečių, tiek įšventintųjų „apaštalavimo vaisingumas priklauso nuo jų gyvybinės vienybės su Kristumi.“382 Pagal pašaukimus, laiko reikalavimus, įvairias Šventosios Dvasios dovanas yra ir įvairiausių apaštalavimo formų. Tačiau meilė, pirmiausia semiama iš Eucharistijos, visada yra „viso apaštalavimo siela“.383

865S-176Gilia ir nekintama prasme ta pati Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštališka, nes joje jau yra ir laikų pabaigoje bus atbaigta „dangaus karalystė“, „Dievo karalystė“.384 Ji pasirodė Kristaus asmenyje ir slėpiningai plinta širdyse tų žmonių, kurie yra tapę Jo nariais, kol su laiku bus galutinai apreikšta visoje pilnatvėje. Tada visi Kristaus atpirktieji, tapę Jame šventi ir nesutepti Dievo akivaizdoje, iš Jo grynos meilės385 bus suburti kaip vienintelė Dievo tauta, „Avinėlio Sužadėtinė“386, „šventasis miestas, Jeruzalė, nužengianti iš dangaus, nuo Dievo, žėrinti Dievo šlove“387; o „miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr 21, 14).

Santrauka

866S-164Bažnyčia yra viena: jos Viešpats vienas, jinai išpažįsta vieną tikėjimą, gimsta iš vieno Krikšto, sudaro vieną Kūną, yra gaivinama vienos Dvasios, gyvena viena [savo pašaukimo] viltimi,388 kuriai išsipildžius pranyks visi pasidalijimai.

867S-165Bažnyčia yra šventa: jos steigėjas yra Šventasis Dievas; Kristus, jos Sužadėtinis, atidavė save už ją, kad ją pašventintų; šventumo Dvasia ją gaivina. Dar turinti nusidėjėlių, Bažnyčia yra sudaryta iš nusidėjėlių, bet pati be nuodėmės [sine peccato ex peccatoribus facta]. Šventuosiuose spindi jos šventumas, o Marijoje jinai – jau visiškai šventa.

868S-166Bažnyčia yra visuotinė: ji skelbia visą tikėjimą, turi visas išganymo priemones ir jas teikia; ji siunčiama į visas tautas; kreipiasi į visus žmones; apima visus laikus ir „prigimtimi yra misionieriška“.389

869S-174Bažnyčia yra apaštališka: ji pastatyta ant tvirtų pamatų: dvylikos Avinėlio apaštalų;390 ji yra nenugalima;391 joje yra neklaidinga tiesa; Kristus ją valdo per Petrą ir kitus apaštalus, atstovaujamus jų įpėdinių – popiežiaus ir vyskupų kolegijos.

870S-162„Vienatinė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime išpažįstame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką, [...] laikosi [subsistit in] Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų, nors ir už jos regimos sandaros ribų esama gausių šventumo ir tiesos elementų.“392

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

813-815, 866161. Kodėl Bažnyčia yra viena?

Bažnyčia yra viena, nes jos pradas ir pavyzdys yra vieno Dievo vienybė Asmenų Trejybėje; Bažnyčios steigėjas ir Galva – Jėzus Kristus, vėl suburiantis visas tautas į vieną kūną; jos siela – Šventoji Dvasia, suvienijanti visus tikinčiuosius į bendrystę Kristuje. Ji turi vieną tikėjimą, vieną sakramentinį gyvenimą, vieną apaštališkąją įpėdinystę, vieną bendrą viltį, vieną ir tą pačią meilę.

KBKS 161 kontekstas

816, 870162. Kur laikosi vienatinė Kristaus Bažnyčia?

Kaip pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta bendrija, vienintelė Kristaus Bažnyčia laikosi (subsistit in) Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų. Tik per ją galima pasiekti išganymo priemonių pilnatvę, nes visas Naujosios Sandoros gėrybes Viešpats patikėjo vienai apaštalų kolegijai, kurios galva yra Petras.

KBKS 162 kontekstas

817-819163. Kaip traktuotini krikščionys nekatalikai?

Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse, atsiskyrusiose nuo visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia, galima aptikti daug pašventinimo ir tiesos elementų. Visos šios gėrybės kyla iš Kristaus ir kreipia į visuotinę vienybę. Šių Bažnyčių ir bendrijų nariai Krikštu yra įtraukti į Kristų; todėl mes pripažįstame juos broliais.

KBKS 163 kontekstas

820-822, 866164. Kaip įsipareigoti krikščionių vienybės labui?

Troškimas atkurti visų krikščionių vienybę yra Kristaus dovana ir Šventosios Dvasios raginimas. Jis saisto visą Bažnyčią ir reiškiasi per širdies atsivertimą, maldą, tarpusavio brolišką pažinimą, teologinį dialogą.

KBKS 164 kontekstas

823-829, 867165. Kokia prasme Bažnyčia yra šventa?

Bažnyčia yra šventa, nes jos steigėjas – Švenčiausiasis Dievas. Kristus atidavė save dėl jos, norėdamas ją pašventinti ir ją pačią padaryti šventinančią. Šventoji Dvasia gaivina ją meile. Joje glūdi išganymo priemonių pilnatvė. Šventumas yra kiekvieno jos nario pašaukimas ir visų jos narių veiklos tikslas. Bažnyčiai priklauso Mergelė Marija ir nesuskaitomi šventieji kaip jos pavyzdžiai ir užtarėjai. Iš Bažnyčios šventumo gauna pašventinimą jos vaikai, čia, žemėje, pripažįstantys esą nusidėjėliai, visada reikalingi atsivertimo ir išskaistinimo.

KBKS 165 kontekstas

830-831, 868166. Kodėl Bažnyčia vadinama visuotine?

Bažnyčia yra visuotinė, t. y. katalikiška, nes joje yra Kristus. „Kur Jėzus Kristus, ten ir visuotinė Bažnyčia“ (šv. Ignotas Antiochietis). Ji skelbia tikėjimo visumą ir vientisumą. Ji turi ir tvarko išganymo priemonių pilnatvę. Ji pasiųsta su užduotimi į visas tautas, visus laikus ir kiekvieną jiems priklausančią kultūrą.

KBKS 166 kontekstas

832-835167. Ar katalikiška yra dalinė Bažnyčia?

Katalikiška yra kiekviena dalinė Bažnyčia (t. y. vyskupija arba eparchija), kurią sudaro krikščionių bendruomenė, esanti tikėjimo ir sakramentų bendrystėje su vyskupu, įšventintu pagal apaštališkąją įpėdinystę, ir su Romos Bažnyčia, „pirmaujančia meilėje“ (šv. Ignotas Antiochietis).

KBKS 167 kontekstas

836-838168. Kas priklauso visuotinei Bažnyčiai?

Visuotinei Dievo tautos vienybei įvairiais būdais priklauso arba priskirti visi žmonės. Katalikų Bažnyčiai pilnatviškai priklauso tas, kas yra susivienijęs su ja tikėjimo išpažinimo, sakramentų, bažnytinio valdymo ir bendrystės ryšiais, turėdamas Kristaus Dvasią. Pakrikštytieji, pilnatviškai neįgyvendinantys šios katalikiškos vienybės, palaiko tam tikrą, nors ir netobulą, bendrystę su Katalikų Bažnyčia.

KBKS 168 kontekstas

839-840169. Kaip visuotinė Bažnyčia susijusi su žydų tauta?

Katalikų Bažnyčia pripažįsta esanti susijusi su žydų tauta, nes Dievas pasirinko šią tautą pirma kitų priimti jo žodį. Žydų tauta turi „įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus“ (Rom 9, 4–5). Skirtingai negu kitos nekrikščionių religijos, žydų tikėjimas jau yra atsakas į Dievo Apreiškimą Senojoje Sandoroje.

KBKS 169 kontekstas

841-845170. Koks ryšys yra tarp visuotinės Bažnyčios ir nekrikščionių religijų?

Tas ryšys pirmiausia kyla iš visos žmonių giminės kilmės ir tikslo bendrumo. Katalikų Bažnyčia pripažįsta, jog visa, ką gero ir teisingo turi kitos religijos, ateina iš Dievo, yra jo tiesos spindulys, gali parengti priimti Evangeliją ir patraukti į žmonijos vienybę Kristaus Bažnyčioje.

KBKS 170 kontekstas

846-848171. Ką reiškia teiginys: „Už Bažnyčios nėra išganymo“?

Tai reiškia, kad visas išganymas kyla iš Kristaus kaip Galvos per Bažnyčią kaip jo Kūną. Todėl negali būti išganyti žinantys, kad Bažnyčia įsteigta Kristaus ir būtina išganymui, bet nenorintys į ją įsijungti ir joje pasilikti. Kita vertus, Kristaus ir jo Bažnyčios dėka amžinąjį išganymą gali pasiekti be savo kaltės nepažįstantys Kristaus Evangelijos ir jo Bažnyčios, tačiau nuoširdžiai ieškantys Dievo ir, malonės veikiami, besistengiantys vykdyti per sąžinės balsą atpažįstamą jo valią.

KBKS 171 kontekstas

849-851172. Kodėl Bažnyčia privalo skelbti Evangeliją visam pasauliui?

Todėl, kad Kristus liepė: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Šio misijinio Viešpaties įsakymo šaltinis yra amžinoji Dievo meilė; jis atsiuntė savo Sūnų ir savo Dvasią, nes „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4).

KBKS 172 kontekstas

852-856173. Kokiu būdu Bažnyčia yra misijinė?

Šventosios Dvasios vadovaujama Bažnyčia tęsia paties Kristaus misiją istorijoje. Todėl krikščionys privalo visiems skelbti Kristaus atneštą Gerąją Naujieną, sekdami jo keliu ir pasirengę aukotis net iki kankinystės.

KBKS 173 kontekstas

857, 869174. Kodėl Bažnyčia yra apaštališka?

Bažnyčia yra apaštališka dėl savo kilmės, būdama pastatydinta „ant apaštalų pamato“ (Ef 2, 20), dėl savo mokymo, kuris yra apaštalų mokymas, dėl savo sandaros, nes iki Kristaus grįžimo ji mokoma, šventinama ir vadovaujama apaštalų per jų įpėdinius vyskupus bendrystėje su Petro įpėdiniu.

KBKS 174 kontekstas

858-861175. Kokia yra apaštalų misijos esmė?

Žodis apaštalas reiškia pasiuntinį. Tėvo Pasiuntinys Jėzus pasišaukė dvylika mokinių ir paskyrė apaštalais, padarydamas juos rinktiniais savo prisikėlimo liudytojais ir savo Bažnyčios pamatu. Jis pavedė jiems tęsti jo misiją, tardamas: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21), ir pažadėjo būti su jais iki pasaulio pabaigos.

KBKS 175 kontekstas

861-865176. Kas yra apaštališkoji įpėdinystė?

Apaštališkoji įpėdinystė yra apaštalų misijos ir valdžios perdavimas jų įpėdiniams vyskupams per Šventimų sakramentą. Dėl tokio perdavimo Bažnyčia išlaiko tikėjimo ir gyvenimo bendrystę su savo ištakomis, visą savo apaštalavimą per ilgus šimtmečius skirdama skleisti Kristaus karalystę žemėje.

KBKS 176 kontekstas

KBK išnašos

263Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 8: AAS 57 (1965) 11.

264Plg. Šventoji tarnyba, Epistula ad Episcopos Angliae (1864 rugsėjo 14): DS 2888.

265Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 3: DS 3013.

267Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 2: AAS 57 (1965) 92.

268Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 78: AAS 58 (1966) 1101.

269Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 2: AAS 57 (1965) 91.

270Klemensas Aleksandrietis, Paedagogus 1, 6, 42: GCS 12, 115 (PG 8, 300).

271Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 13: AAS 57 (1965) 18.

272Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 2: AAS 57 (1965) 91–92; Idem, Dogm. konst. Lumen gentium, 14: AAS 57 (1965) 18–19; KTK kan. 205.

273Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 8: AAS 57 (1965) 11–12.

274Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 3: AAS 57 (1965) 94.

275Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 3: AAS 57 (1965) 92–93.

276Plg. KTK kan. 751.

277Origenas, In Ezechielem homilia 9, 1: SC 352, 296 (PG 13, 732).

278Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 3: AAS 57 (1965) 93.

279Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 8: AAS 57 (1965) 12.

280Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 3: AAS 57 (1965) 93; plg. Idem, Dogm. konst. Lumen gentium, 15: AAS 57 (1965) 19.

281Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 3: AAS 57 (1965) 93.

282Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 8: AAS 57 (1965) 12.

283Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 4: AAS 57 (1965) 95.

284Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 1: AAS 57 (1965) 90–91.

285Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 6: AAS 57 (1965) 96–97.

286Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 7: AAS 57 (1965) 97.

287Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 8: AAS 57 (1965) 98.

288Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 9: AAS 57 (1965) 98.

289Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 10: AAS 57 (1965) 99.

290Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 4: AAS 57 (1965) 94; Ibid., 9: AAS 57 (1965) 98; Ibid., 11: AAS 57 (1965) 99.

291Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 12: AAS 57 (1965) 99–100.

292Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 5: AAS 57 (1965) 96.

293Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 24: AAS 57 (1965) 107.

294Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 39: AAS 57 (1965) 44.

295Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 12: AAS 57 (1965) 16.

296Plg. Apd 9, 13; 1 Kor 6, 1; 16, 1.

297Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 10: AAS 56 (1964) 102.

298Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 3: AAS 57 (1965) 94.

299Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 48: AAS 57 (1965) 53.

300Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 48: AAS 57 (1965) 53.

301Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 16.

302Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 42: AAS 57 (1965) 48.

303Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Manuscrit B, 3v, in: Manuscrits autobiographiques, Paryžius, 1992, p. 299.

304Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 8: AAS 57 (1965) 12; plg. Idem, Dekr. Unitatis redintegratio, 3: AAS 57 (1965) 92–94; Ibid., 6: AAS 57 (1965) 96–97.

305Plg. 1 Jn 1, 8–10.

306Plg. Mt 13, 24–30.

307Paulius VI, Sollemnis Professio fidei, 19: AAS 60 (1968) 440.

308Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 40: AAS 57 (1965) 44–45; Ibid., 48–51: AAS 57 (1965) 53–58.

309Jonas Paulius II, Apašt. parag. Christifideles laici, 16: AAS 81 (1989) 417.

310Jonas Paulius II, Apašt. parag. Christifideles laici, 17: AAS 81 (1989) 419–420.

311Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 65: AAS 57 (1965) 64.

312Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Smyrnaeos 8, 2: SC 10bis, p. 138 (Funk 1, 282).

313Plg. Ef 1, 22–23.

314Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 6: AAS 58 (1966) 953.

315Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 4: AAS 58 (1966) 950–951.

316Plg. Mt 28, 19.

317Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 13: AAS 57 (1965) 17.

318Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 26: AAS 57 (1965) 31.

319Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Christus Dominus, 11: AAS 58 (1966) 677; KTK kan. 368–369; CCEO can. 177, § 1. 178. 311, § 1. 312.

320Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 23: AAS 57 (1965) 27.

321Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Romanos, Inscr.: SC 10bis, p. 106 (Funk 1, 252).

322Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 3, 3, 2: SC 211, 32 (PG 7, 849); plg. Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Pastor aeternus, c. 2: DS 3057.

323Šv. Maksimas Išpažinėjas, Opuscula theologica et polemica: PG 91, 137–140.

324Paulius VI, Apašt. parag. Evangelii nuntiandi, 62: AAS 68 (1976) 52.

325Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 23: AAS 57 (1965) 29.

326Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 13: AAS 57 (1965) 18.

327Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 14: AAS 57 (1965) 18–19.

328Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 15: AAS 57 (1965) 19.

329Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 3: AAS 57 (1965) 93.

330Paulius VI, Allocutio in Aede Sixtina, decem exactis annis a sublatis mutuis excommunicationibus inter Romanam et Constantinopolitanam Ecclesias (1975 gruodžio 14): AAS 68 (1976) 121; plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 13–18: AAS 57 (1965) 100–104.

331Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 16: AAS 57 (1965) 20.

332Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Nostra aetate, 4: AAS 58 (1966) 742–743.

333VI visuotinė malda, Didysis penktadienis, 13, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 250.

334Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 16: AAS 57 (1965) 20; plg. Idem, Dekl. Nostra aetate, 3: AAS 58 (1966) 741–742.

335Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Nostra aetate, 1: AAS 58 (1966) 740.

336Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 16: AAS 57 (1965) 20; plg. Idem, Dekl. Nostra aetate, 2: AAS 58 (1966) 740–741; Paulius VI, Apašt. parag. Evangelii nuntiandi, 53: AAS 68 (1976) 41.

337Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 16: AAS 57 (1965) 20.

338Plg. Šv. Augustinas, Sermo 96, 7, 9: PL 38, 588.

339Šv. Ambraziejus, De virginitate 18, 119: Sancti Ambrosii Episcopi Mediolanensis opera, v. 14/2, Milanas–Roma, 1989, p. 96 (PL 16, 297).

340Plg. 1 Pt 3, 20–21.

341Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 14: AAS 57 (1965) 18.

342Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 16: AAS 57 (1965) 20; plg. Šventoji tarnyba, Epistula ad Archiepiscopum Bostoniensem (1949 rugpjūčio 8): DS 3866–3872.

343Plg. Žyd 11, 6.

344Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 7: AAS 58 (1966) 955.

345Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 1: AAS 58 (1966) 947.

346Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 2: AAS 58 (1966) 948.

347Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Redemptoris missio, 23: AAS 83 (1991) 269–270.

348Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 6: AAS 58 (1966) 842–843; Jonas Paulius II, Encikl. Redemptoris missio, 11: AAS 83 (1991) 259–260.

349Jonas Paulius II, Encikl. Redemptoris missio, 21: AAS 83 (1991) 268.

350Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 5: AAS 58 (1966) 952.

351Tertulijonas, Apologeticum, 50, 13: CCL 1, 171 (PL 1, 603).

352Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 43: AAS 58 (1966) 1064.

353Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 8: AAS 57 (1965) 12; plg. Ibid., 15: AAS 57 (1965) 20.

354Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 1: AAS 58 (1966) 947.

355Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Redemptoris missio, 12–20: AAS 83 (1991) 260–268.

356Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 8: AAS 57 (1965) 12.

357Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 40: AAS 58 (1966) 1058.

358Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Redemptoris missio, 42–47: AAS 83 (1991) 289–295.

359Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 15: AAS 58 (1966) 964.

360Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Redemptoris missio, 48–49: AAS 83 (1991) 295–297.

361Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Redemptoris missio, 52–54: AAS 83 (1991) 299–302.

362Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 6: AAS 58 (1966) 953.

363Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Redemptoris missio, 50: AAS 83 (1991) 297–298.

364Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 4: AAS 57 (1965) 96.

365Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Redemptoris missio, 55: AAS 83 (1991) 302–304.

366Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 9: AAS 58 (1966) 958.

367Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 9: AAS 58 (1966) 958.

368Plg. Apr 21, 14.

369Plg. Mt 28, 16–20; Apd 1, 8; 1 Kor 9, 1; 15, 7–8; Gal 1, 1; etc.

370Plg. Apd 2, 42.

371Plg. 2 Tim 1, 13–14.

372Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 5: AAS 58 (1966) 952.

373I dėkojimo giesmė apaštalų garbei, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 453.

374Plg. 13, 20; 17, 18.

375Plg. Lk 10, 16.

376Plg. Jn 15, 5.

377Plg. Mt 28, 20.

378Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 20: AAS 57 (1965) 23.

379Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 20: AAS 57 (1965) 23; plg. Šv. Klemensas Romietis, Epistula ad Corinthios, 42, 4: SC 167, 168–170 (Funk, 1, 152); Ibid., 44, 2: SC 167, 172 (Funk, 1, 154–156).

380Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 20: AAS 57 (1965) 24.

381Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 2: AAS 58 (1966) 838.

382Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 4: AAS 58 (1966) 840; plg. Jn 15, 5.

383Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 3: AAS 58 (1966) 839.

384Plg. Apr 19, 6.

385Plg. Ef 1, 4.

386Plg. Apr 2, 9.

387Plg. Apr 21, 10–11.

388Plg. Ef 4, 3–5.

389Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 2: AAS 58 (1966) 948.

390Plg. Apr 21, 14.

391Plg. Mt 16, 18.

392Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 8: AAS 57 (1965) 11–12.