Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

11 skirsnis. „Tikiu kūno iš numirusių prisikėlimą“

988 Krikščionių tikėjimo simbolis, kuriuo išpažįstame, kad tikime į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią bei Jo kuriamuoju, išganomuoju ir pašventinamuoju veikimu, baigiamas prisikėlimo iš numirusių pasaulio pabaigoje ir amžinojo gyvenimo skelbimu.

989 Mes tvirtai tikime ir kartu viliamės, kad kaip Kristus tikrai prisikėlė iš numirusių ir amžinai gyvena, taip ir teisieji po mirties amžinai gyvens su prisikėlusiu Kristumi, ir Jis prikels juos paskutiniąją dieną.559 Kaip Jo, taip ir mūsų prisikėlimą įvykdys Švenčiausioji Trejybė:

Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse (Rom 8, 11).560

990S-203Žodis „kūnas“ reiškia silpną ir mirtingą žmogų.561 „Kūno prisikėlimo“ prasmė ta, kad po mirties gyvens ne tik nemirtingoji siela, bet ir mūsų „mirtingieji kūnai“ (Rom 8, 11) bus vėl gyvi.

991 Tikėti mirusiųjų prisikėlimą nuo pat pradžių buvo esminis krikščionių tikėjimo elementas. „Krikščionys yra tvirtai įsitikinę prisikėlimu iš numirusių; tuo tikėjimu mes gyvename“562:

Kaipgi kai kurie iš jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. [...] Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis (1 Kor 15, 12–14. 20).

I. Kristaus ir mūsų prisikėlimas
Laipsniškas prisikėlimo apreiškimas

992S-205Mirusiųjų prisikėlimą Dievas apreiškė savo tautai laipsniškai. Mirusiųjų kūno prisikėlimo viltį iš esmės žadino tikėjimas į vieną Dievą, viso žmogaus, jo kūno ir sielos Kūrėją. Dangaus ir žemės Kūrėjas ištikimai laikosi savo Sandoros su Abraomu ir jo palikuonimis. Toje dviguboje perspektyvoje ima ryškėti tikėjimas prisikėlimu. Kankiniai Makabėjai kankinami išpažįsta:

Pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui. Mes mirštame už jo įstatymus! (2 Mak 7, 9). Aš pasirinkau mirti nuo žmonių rankos su viltimi, duota Dievo, kad jis mane sugrąžins į gyvenimą (2 Mak 7, 14).563

993S-205Fariziejai564 ir daugelis Viešpaties amžininkų565 turėjo prisikėlimo viltį. Jėzus tvirtai to mokė. Sadukiejams, kurie tai neigė, Jis atsakė: „Argi ne todėl klystate, kad neišmanote nei Raštų, nei Dievo galybės?!“ (Mk 12, 24). Tikėjimas prisikėlimu remiasi tikėjimu į Dievą, kuris yra „ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas“ (Mk 12, 27).

994S-205Negana to: Jėzus tokį tikėjimą sieja su savo asmeniu: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25). Pats Jėzus paskutiniąją dieną prikels tuos, kurie bus į Jį tikėję,566 kurie bus valgę Jo Kūną ir gėrę Jo Kraują.567 Jau dabar Jis tai parodo ir laiduoja grąžindamas gyvybę kai kuriems mirusiems568 ir tuo skelbdamas savo paties prisikėlimą, kuris tačiau bus kitokio pobūdžio. Apie tą vienintelį įvykį Jis kalba kaip apie Jonos ženklą,569 Šventyklos ženklą570: Jis praneša prisikelsiąs trečiąją dieną po nužudymo.571

995S-205Būti Kristaus liudytoju reiškia būti „Jo prisikėlimo liudytoju“ (Apd 1, 22),572 su Juo valgiusiu ir gėrusiu, „Jam prisikėlus iš numirusių“ (Apd 10, 41). Krikščioniškoji prisikėlimo viltis ypač išreikšta susitikimuose su prisikėlusiu Kristumi. Mes prisikelsime kaip Jis, su Juo, per Jį.

996S-205Nuo pat pradžių krikščionys, išpažindami tikį prisikėlimą, susidūrė su nesupratimu ir pasipriešinimu.573 „Krikščionių tikėjimui dėl nieko taip karštai, atkakliai, tvirtai ir vaidingai nebuvo prieštaraujama, kaip dėl kūno prisikėlimo.“574 Apskritai pripažįstama, kad po mirties žmogaus asmuo toliau gyvena dvasiškai. Bet kaip patikėti, kad aiškiai marus kūnas galėtų prisikelti amžinajam gyvenimui?

Kaip prisikels mirusieji?

997S-205Ką reiškia „prisikelti“? Žmogui mirus ir sielai atsiskyrus nuo kūno, žmogaus kūnas suyra, o jo siela eina susitikti su Dievu ir laukti, kada bus suvienyta su išaukštintuoju savo kūnu. Visagalis Dievas Jėzaus prisikėlimo galia mūsų kūnui galutinai grąžins negęstančią gyvybę ir sujungs jį su mūsų siela.

998S-205Kas prisikels? Visi mirę žmonės: „Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 29).575

999S-205Kaip prisikels? Kristus prisikėlė su savo paties kūnu: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats!“ (Lk 24, 39); bet Jis negrįžo į žemiškąjį gyvenimą. Taip pat Jame „visi prisikels su savo kūnu, kurį turi dabar“576, tačiau tas kūnas bus perkeistas į garbingąjį kūną,577 tai bus „dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 44):

Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. Kad ir ką sėji, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą [...]. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. [...] mirusieji bus prikelti jau negendantys [...]. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe“ (1 Kor 15, 35–37. 42. 52–53).

1000S-205Tas „kaip“ pranoksta mūsų vaizduotę ir supratimą, jis prieinamas vien tikėjimu. Tačiau mūsų dalyvavimas Eucharistijoje jau leidžia mums iš anksto paragauti mūsų kūno perkeitimo per Kristų:

Kaip žemiškoji duona, priėmusi Dievo žodžius, jau nebėra paprasta duona, bet yra Eucharistija, sudaryta iš dviejų elementų – žemiškojo ir dangiškojo, taip ir Eucharistiją priimantys mūsų kūnai jau nebėra nykstantys, o turi prisikėlimo viltį.578

1001S-205Kada prisikels? Tikrų tikriausiai „paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 39–40. 44. 54; 11, 24); „pasaulio pabaigoje“579. Iš tiesų prisikėlimas iš numirusių yra glaudžiai susijęs su antruoju Kristaus atėjimu:

Pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje (1 Tes 4, 16).

Prisikėlę su Kristumi

1002S-205Kaip tiesa, kad Kristus mus prikels „paskutiniąją dieną“, taip tiesa ir tai, kad tam tikru būdu mes jau esame prisikėlę su Kristumi. Šventosios Dvasios dėka krikščionių gyvenimas jau dabar žemėje yra dalyvavimas Kristaus mirtyje ir prisikėlime:

Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių [...]. Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje (Kol 2, 12; 3, 1).

1003S-205Krikštu suvienyti su Kristumi, tikintieji jau realiai dalyvauja dangiškame prikeltojo Kristaus gyvenime,580 tačiau šis „gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve“ (Kol 3, 3). Dievas mus „prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi“ (Ef 2, 6). Maitinami Jo Kūnu Eucharistijoje, mes jau priklausome Kristaus Kūnui. Kai prisikelsime paskutiniąją dieną, mes taip pat su Juo pasirodysime šlovingi (plg. Kol 3, 4).

1004S-205Tos dienos belaukiant, tikinčiojo kūną ir sielą jau yra sukilninęs buvimas „Kristuje“; dėl to reikia gerbti savo ir kito kūną, ypač kai jis kenčia:

Kūnas skirtas [...] Viešpačiui, o Viešpats – kūnui. Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe. Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? [...] jūs nebepriklausote patys sau [...]. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu! (1 Kor 6, 13–15. 19–20).

II. Mirti Jėzuje Kristuje

1005S-206Kad prisikeltume su Kristumi, turime mirti su Kristumi, turime „palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį“ (2 Kor 5, 8). Iškeliaujant,581 t. y. mirštant, siela atsiskiria nuo kūno. Su savuoju kūnu ji bus vėl sujungta prisikėlimo dieną.582

Mirtis

1006S-206„Mirtis aiškiausiai iškelia žmogiškosios būklės mįslę.“583 Žiūrint vienaip, kūno mirtis yra natūralus dalykas, tačiau tikėjimo akimis ji yra tikras „atpildas už nuodėmę“ (Rom 6, 23).584 Tiems, kurie miršta Kristaus malonėje, ji yra dalyvavimas Kristaus mirtyje, kad galėtų dalyvauti ir Jo prisikėlime.585

1007S-206Mirtis yra žemiškojo gyvenimo pabaiga. Mūsų gyvenimas trunka tam tikrą laiką, kuriam bėgant mes keičiamės ir senstame; kaip ir visoms gyvoms žemės būtybėms, mirtis mums atrodo normali gyvenimo pabaiga. Tas mirties bruožas verčia mus skubėti: žinojimas, jog esame mirtingi, primena, kad turime ribotą laiką gyvenimui realizuoti:

Atsimink Kūrėją savo jaunystės dienomis. Dulkės sugrįš į žemę, kaip jos kadaise buvo, o gyvybės alsavimas sugrįš pas Dievą, kuris jį davė (Koh 12, 1. 7).

1008S-206Mirtis yra nuodėmės padarinys. Autentiškai aiškindamas Šventojo Rašto586 ir Tradicijos ištaras, Bažnyčios Magisteriumas moko, kad mirtis atėjo į pasaulį dėl žmogaus nuodėmės.587 Nors žmogaus prigimtis ir buvo mirtinga, Dievas jam neskyrė mirti. Mirtis buvo priešinga Dievo Kūrėjo planams, ji atėjo į pasaulį kaip nuodėmės padarinys.588 „Kūno mirtis, nuo kurios žmogus, jei nebūtų nusidėjęs, būtų buvęs apsaugotas“,589 yra žmogaus „paskutinis priešas“ (1 Kor 15, 26), kurį reikia nugalėti.

1009S-206Kristus pakeitė mirtį. Jėzus, Dievo Sūnus, taip pat iškentėjo žmogišką mirtį. Tačiau, nepaisydamas jos baimės,590 Jis pasitiko mirtį visiškai ir laisvai atsidavęs savo Tėvo valiai. Jėzaus klusnumas mirties prakeiksmą pavertė palaima.591

Krikščioniškos mirties prasmė1681-1690

1010S-206Kristaus dėka krikščioniška mirtis turi teigiamą prasmę. „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21). „Štai tikras žodis: jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime“ (2 Tim 2, 11). Esminė krikščioniškos mirties naujovė yra tai, kad per Krikštą krikščionis jau yra sakramentiniu būdu „miręs su Kristumi“, idant pradėtų naują gyvenimą; ir jei mes mirštame Kristaus malonėje, fizinė mirtis užbaigia tą „mirimą su Kristumi“ ir galutinai mus įtraukia į Kristų Jo Atpirkimo aktu:

Man verčiau mirti dėl Jėzaus Kristaus nei karaliauti iki žemės pakraščių. Aš ieškau To, kuris mirė už mus; trokštu To, kuris dėl mūsų prisikėlė. Artėja mano gimimas [...]. Leiskite man išvysti skaidriąją šviesą; o kai būsiu anapus, tada tapsiu žmogumi.592

1011S-206Mirtimi Dievas kviečia žmogų pas save. Dėl to krikščionis gali trokšti mirties panašiai kaip šv. Paulius: „Verčiau man mirti ir būti su Kristumi“ (Fil 1, 23); ir gali Kristaus pavyzdžiu savo mirtį paversti klusnumo ir meilės Tėvui aktu:593

Mano žemiški troškimai nukryžiuoti; [...] manyje sruvena gyvasis vanduo ir giliai manyje byloja: „Eikime pas Tėvą“.594
Noriu regėti Dievą, o norint Jį regėti, reikia numirti.595
Aš ne mirštu, bet einu į gyvenimą.596

1012S-206Krikščioniškoji mirties vizija597 yra ypač gerai išreikšta Bažnyčios liturgijoje:

Gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta, ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, danguje jų laukia amžinoji buveinė.598

1013S-206Mirtis yra žmogaus žemiškosios kelionės pabaiga, pabaiga Dievo jam dovanoto malonės ir gailestingumo meto savo žemiškajam gyvenimui tvarkyti pagal Dievo planą ir apsispręsti dėl savo galutinio likimo. Kai pasibaigs „vienintelė mūsų žemiškojo gyvenimo kelionė“599, į jokį kitą žemišką gyvenimą mes jau nebegrįšime. „Žmonėms skirta vieną kartą mirti“ (Žyd 9, 27). Po mirties jokios „reinkarnacijos“ nėra.

1014S-206Bažnyčia mus ragina rengtis mūsų mirties valandai („Nuo staigios ir netikėtos mirties gelbėk mus, Viešpatie“: senoji Visų Šventųjų litanija), prašyti Dievo Motiną mus užtarti „mūsų mirties valandą“ (malda „Sveika, Marija“) ir pavesti save šventajam Juozapui, laimingos mirties globėjui:

Privalai taip elgtis ir mąstyti, lyg šiandien turėtum mirti. Jei tavo sąžinė gryna, mirtis labai nebaugina. Geriau reikia vengti nuodėmės, negu bėgti nuo mirties. Jei šiandien nesi pasirengęs mirti, kodėl manai, kad būsi pasirengęs rytoj?600

Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, sesuo mūsų mirtis kūniškoji, kurios nė vienas gyvas žmogus išvengti negali. Vargas tiems, kurie mirs sunkiose nuodėmėse, palaiminti tie, kuriuos ji ras ištikimus Tavo švenčiausiajai valiai, nes antroji mirtis jiems nieko blogo neatneš.601

Santrauka

1015S-202„Kūnas yra išganymo ašis.“602 Mes tikime į Dievą, kūno Kūrėją; mes tikime į Žodį, tapusį kūnu, kad atpirktų kūną; mes tikime kūno prisikėlimą, kuriuo atbaigiamas jo sukūrimas ir atpirkimas.

1016S-205Mirtis atskiria sielą nuo kūno, bet prikeldamas Dievas grąžins negęstančią gyvybę mūsų perkeistam kūnui, sujungdamas jį su mūsų siela. Kaip Kristus prisikėlė ir amžinai gyvena, taip ir mes prisikelsime paskutiniąją dieną.

1017S-205„Mes tikime, kad tikrai prisikels tas kūnas, kurį turime dabar.“603 Nors į kapą sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis,604 „dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 44).

1018S-205Dėl gimtosios nuodėmės žmogus turi patirti „kūno mirtį, nuo kurios [...], jei nebūtų nusidėjęs, būtų buvęs apsaugotas“.605

1019S-206Jėzus, Dievo Sūnus, laisva valia iškentė mirtį už mus visiškai ir laisvai atsidavęs Dievo, savo Tėvo, valiai. Savo mirtimi Jis mirtį nugalėjo atverdamas visiems žmonėms išganymo galimybę.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

990203. Ką reiškia kūno prisikėlimas?

Tai reiškia, kad galutinis žmogaus būvis nebus vien nuo kūno atskirta dvasinė siela, mūsų mirtingieji kūnai vieną dieną vėl atgis.

KBKS 203 kontekstas

992-1004, 1016-1018205. Kas mirštant nutinka mūsų sielai ir kūnui?

Mirštant siela ir kūnas atsiskiria, kūnas sudūla, o siela, būdama nemirtinga, eina į Dievo teismą ir laukia, kol vėl bus suvienyta su kūnu, kuris, Viešpačiui grįžus, prisikels perkeistas. To, kaip toks prisikėlimas įvyks, supratimas pranoksta mūsų vaizduotę ir protą.

KBKS 205 kontekstas

1005-1014, 1019206. Ką reiškia mirti Kristuje Jėzuje?

Tai reiškia mirti Dievo malonėje be mirtinosios nuodėmės. Kas tiki į Jėzų Kristų ir seka jo pavyzdžiu, tas gali paversti savo mirtį klusnumo ir meilės Tėvui aktu. „Štai tikras žodis: jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime“ (2 Tim 2, 11).

KBKS 206 kontekstas

990, 1015202. Ką reiškia sąvoka kūnas ir kuo ji svarbi?

Sąvoka kūnas nusakoma žmogaus silpnumo ir mirtingumo būklė. „Kūnas yra išganymo ašis“ (Tertulijonas). Iš tiesų mes tikime į Dievą, kūno Kūrėją; tikime į Žodį, tapusį kūnu, kad atpirktų kūną; tikime kūno prisikėlimą, atbaigiantį jo sukūrimą ir atpirkimą.

KBKS 202 kontekstas

KBK išnašos

559Plg. Jn 6, 39–40.

560Plg. 1 Tes 4, 14; 1 Kor 6, 14; 2 Kor 4, 14; Fil 3, 10–11.

561Plg. Pr 6, 3; Ps 56, 5; Iz 40, 6.

562Tertulijonas, De resurrectione mortuorum 1, 1: CCL 2, 921 (PL 2, 841).

563Plg. 2 Mak 7, 29; Dan 12, 1–13.

564Plg. Apd 23, 6.

565Plg. Jn 11, 24.

566Plg. Jn 5, 24–25; 6, 40.

567Plg. Jn 6, 54.

568Plg. Mk 5, 21–43; Lk 7, 11–17; Jn 11.

569Plg. Mt 12, 39.

570Plg. Jn 2, 19–22.

571Plg. Mk 10, 34.

572Plg. Apd 4, 33.

573Plg. Apd 17, 32; 1 Kor 15, 12–13.

574Šv. Augustinas, Enarratio in Psalmum 88, 2, 5: CCL 39, 1237 (PL 37, 1134).

575Plg. Dan, 12, 2.

576Laterano IV susirinkimas, Cap. 1, De fide catholica: DS 801.

577Plg. Fil 3, 21.

578Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 4, 18, 5: SC 100, 610–612 (PG 7, 1028–1029).

579Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 48: AAS 57 (1965) 54.

580Plg. Fil 3, 20.

581Plg. Fil 1, 23.

582Plg. Paulius VI, Sollemnis Professio fidei, 28: AAS 60 (1968) 444.

583Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 18: AAS 58 (1966) 1038.

584Plg. Pr 2, 17.

585Plg. Rom 6, 3–9; Fil 3, 10–11.

586Plg. Pr 2, 17; 3, 3; 3, 19; Išm 1, 13; Rom 5, 12; 6, 23.

587Plg. Tridento Susirinkimas, 5a sesija, Decretum de peccato originali, canon 1: DS 1511.

588Plg. Išm. 2, 23–24.

589Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 18: AAS 58 (1966) 1038.

590Plg. Mk 14, 33–34; Žyd 5, 7–8.

591Plg. Rom 5, 19–21.

592Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Romanos 6, 1–2: SC 10bis, 114 (Funk 1, 258–260).

593Plg. Lk 23, 46.

594Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Romanos 7, 2: SC 10bis, 116 (Funk 1, 260).

595Šv. Jėzaus Teresė, Poesía, 7, in: Biblioteca Mística Carmelitana, v. 6, Burgosas, 1919, p. 86.

596Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Lettre (1897 birželio 9), in: Correspondance Générale, v. 2, Paryžius, 1973, p. 1015.

597Plg. 1 Tes 4, 13–14.

598Votyvinės Mišios, Už mirusiuosius, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 1100.

599Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 48: AAS 57 (1965) 54.

602Tertulijonas, De resurrectione mortuorum 8, 2: CCL 2, 931 (PL 2, 852).

603Liono II Susirinkimas, Professio fidei Michaelis Palaeologi imperatoris: DS 854.

604Plg. 1 Kor 15, 42.

605Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 18: AAS 58 (1966) 1038.