Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

2 skirsnis. Maldos kelias

2663S-559Kiekviena Bažnyčia, tęsdama gyvąją maldos tradiciją, savo tikintiesiems siūlo jų istorinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą atitinkančią maldos kalbą: žodžius, melodijas, judesius, ikonografiją. Apie tų maldos kelių ištikimybę apaštalų tikėjimo Tradicijai sprendžia Bažnyčios magisteriumas,10 o ganytojai ir katechetai aiškina jų prasmę, visada siedami ją su Jėzumi Kristumi.

Malda Tėvui

2664S-560Nėra kito krikščioniškos maldos kelio kaip tik Kristus. Kad ir kokia būtų mūsų malda: bendruomeninė ar asmeninė, žodinė ar vidinė, Tėvą ji pasiekia tik tada, kai meldžiamės Jėzaus „vardu“. Tad kelias, kuriuo Šventoji Dvasia mus veda, mokydama melstis Dievui, mūsų Tėvui, yra šventoji Jėzaus žmogystė.

Malda Jėzui

2665 Dievo žodžiu ir liturgijos šventimu palaikoma Bažnyčios malda moko mus melstis Viešpačiui Jėzui. Net jei ja kreipiamasi pirmiausia į Tėvą, visose liturginėse tradicijose ji turi ir į Kristų kreipiamos maldos formų. Kai kurios psalmės, aktualizuojamos Bažnyčios maldoje, o ir Naujasis Testamentas įdeda mums į lūpas ir įspaudžia į širdis tos maldos Kristui kreipinius: Dievo Sūnau, Dievo Žodi, Viešpatie, Gelbėtojau, Dievo Avinėli, Karaliau, Mylimasis Sūnau, Mergelės Sūnau, Gerasis Ganytojau, mūsų Gyvenime, mūsų Šviesa, mūsų Viltie, mūsų Prisikėlime, žmonių Drauge...

2666 Tačiau visa tai apimantis vardas yra tas, kurį Dievo Sūnus gavo įsikūnydamas, – JĖZUS. Dievo vardo žmonių lūpomis neįmanoma ištarti,11 tačiau, prisiimdamas mūsų žmogystę, Dievo Žodis jį mums apreiškia, ir mes galime jo šauktis: „Jėzus“, „JHVH gelbi“.12 Jėzaus vardas apima viską: Dievą ir žmogų bei visą kūrimo ir išganymo ekonomiją. Melstis kreipiantis: „Jėzau“ reiškia Jo šauktis, kviesti Jį pas save. Tik šiame varde telpa juo išreiškiama Dievo dabartis. Jėzus yra Tas, kuris prisikėlė, ir kas tik šaukiasi Jo vardo, priima Dievo Sūnų, kuris jį pamilo ir už jį save atidavė.13

2667 Toks labai paprastas tikėjimo kupinas šaukimasis Rytų ir Vakarų maldos tradicijoje įgijo įvairias formas. Dažniausiai vartojama formulė yra Sinajaus kalno, Sirijos ir Atoso kalno vienuolių perduotas šaukimasis: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Viešpatie, būk gailestingas mums, nusidėjėliams!“ Jis suvienija kristologinį Laiško filipiečiams (2, 6–11) himną su muitininko ir neregių maldavimais.14 Jis širdžiai padeda žmogaus skurdą susieti su Gelbėtojo gailestingumu.

2668 Šauktis šventojo Jėzaus vardo yra visų paprasčiausias nuolatinės maldos būdas. Nuolankia ir dėmesinga širdimi dažnai kartojama, ji nepaskęsta „žodžių gausume“15, bet „išsaugo [žodį] [...] ir duoda vaisių kantrumu“ (Lk 8, 15). Ji įmanoma „visokiu metu“, nes nėra užsiėmimas tarp daugelio kitų, bet neprilygstantis užsiėmimas mylėti Dievą, Jėzuje Kristuje gaivinantis ir perkeičiantis kiekvieną veiksmą.

2669 Bažnyčios malda pagerbiama ir šlovinama Jėzaus širdis, taip pat šaukiamasi Jo švenčiausiojo vardo. Ja garbinamas įsikūnijęs Žodis ir Jo širdis, kuri, mylėdama žmones, leido mūsų nuodėmėms Ją perverti. Krikščioniškajai maldai patinka sekti paskui Gelbėtoją Kryžiaus keliu. Jo stotys nuo Pretorijaus iki Golgotos ir iki Kapo nužymi kelią, kuriuo nuėjo Jėzus, savo šventuoju Kryžiumi atpirkęs pasaulį.

„Ateik, Šventoji Dvasia“

2670S-561„Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Kiekvieną kartą, kai pradedame melstis Jėzui, į maldos kelią mus nukreipia Šventoji Dvasia savo išankstine malone. Kadangi Ji moko melstis, mums primindama Kristų, tai argi neturime melstis Jai pačiai? Dėl to Bažnyčia mus ragina kasdien kreiptis į Šventąją Dvasią, ypač pradedant ir baigiant kiekvieną svarbų darbą.

Jei nereikėtų garbinti Šventosios Dvasios, tai kaip Ji mane sudievintų per Krikštą? O jeigu Ją garbinti reikia, tai argi Ji neturi būti garbinama ypatingai?16

2671S-561Įprastinė Šventosios Dvasios prašymo forma yra per mūsų Viešpatį Kristų melsti Tėvą, kad suteiktų Dvasią Guodėją.17 Kaip tik pažadėdamas dovanoti Tiesos Dvasią,18 Jėzus pabrėžia, kaip svarbu Jos prašyti Jo vardu. Bet pati paprasčiausia ir tiesiausia taip pat yra tradicinė malda: „Ateik, Šventoji Dvasia“; kiekviena liturginė tradicija ją savaip išplėtojo priegiesmiuose ir himnuose:

Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk tikinčiųjų širdis jose ir uždek jose savo meilės ugnį.19
Dangiškasis Karaliau, Dvasia Guodėja, Tiesos Dvasia, visur esanti ir visa pripildanti, visokio gėrio lobyne ir gyvybės šaltini, ateik, apsigyvenk mumyse, nuvalyk ir išgelbėk mus, Tu mūsų Geroji!20

2672S-561Šventoji Dvasia, kurios patepimas persunkia visą mūsų esybę, yra vidinis krikščioniškosios maldos mokytojas. Ji kuria gyvąją maldos tradiciją. Žinoma, kiek yra besimeldžiančiųjų, tiek ir maldos būdų, tačiau ta pati Dvasia veikia visuose ir su visais. Melstis vienybėje su Šventąja Dvasia krikščioniui reiškia melstis Bažnyčioje.

Bendrystėje su Švenčiausiąja Dievo Motina

2673S-562Maldoje Šventoji Dvasia mus vienija su vienatinio Sūnaus Asmeniu, su Jo pašlovinta žmogyste. Per Jį ir Jame mūsų, Dievo vaikų, malda mus vienija Bažnyčioje su Jėzaus Motina.21

2674S-546S-562Po sutikimo, kurį Marija, kupina tikėjimo, davė Apreiškimo metu ir nesvyruodama išlaikė kryžiaus papėdėje, jos motinystė apima ir jos Sūnaus brolius bei seseris, kurie tebekeliauja supami pavojų ir vargų22. Jėzus, vienintelis Tarpininkas, yra mūsų maldos kelias; Marija, Jo Motina ir mūsų Motina, tobulai jį atspindi: ji yra – pagal Rytų ir Vakarų ikonografijos tradiciją – „kelrodė“ (Hodēgētria), to kelio „ženklas“.

2675S-562Suprasdamos tą ypatingą Marijos bendradarbiavimą su Šventosios Dvasios veikimu, visos Bažnyčios plėtojo maldą Švenčiausiajai Dievo Motinai, kreipdamos ją į savo slėpiniais besireiškiantį Kristaus Asmenį kaip jos šerdį. Nesuskaitomuose tokios maldos himnuose ir priegiesmiuose paprastai vienas kitą keičia du judesiai: Viešpats „šlovinamas“ už „didžius dalykus“, kuriuos Jis padarė savo nuolankiai tarnaitei, o per ją ir visiems žmonėms,23 ir Jėzaus Motinai patikimi Dievo vaikų maldavimai ir šlovinimai, nes ji pažįsta žmogaus prigimtį, su kuria joje susijungė Dievo Sūnus.

2676S-563Tą dvejopą maldos Marijai judėjimą puikiai atskleidžia „Ave Maria“ malda:

„Sveika, Marija“ (pažodžiui: „Džiaukis, Marija“). Visa malda prasideda angelo Gabrieliaus pasveikinimu. Pats Dievas per savo angelą sveikina Mariją. Mūsų malda drįstame pakartoti pasveikinimą Marijai, žvelgdami į ją taip, kaip Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę,24 ir ja džiaugtis taip, kaip džiaugiasi Dievas.25

„Malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi“: abi šios angelo pasveikinimo dalys paaiškina viena kitą. Marija yra pilna malonės, nes Viešpats yra su ja. Ją pripildžiusi malonė – tai su ja esantis pats visokios malonės Šaltinis. „Krykštauk iš džiaugsmo, [...] dukra Jeruzale! [...] VIEŠPATS yra tavyje“ (Sof 3, 14. 17). Marija, kurioje apsigyvena pats Viešpats, yra įasmeninta Siono dukra, Sandoros skrynia, Viešpaties garbės buveinė: „Dievo padangtė tarp žmonių“ (Apr 21, 3). Būdama „malonės pilnoji“, ji visa yra dovanojusi save Tam, kuris joje apsigyvena ir kurį ji duos pasauliui.

„Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Sūnus (įsčių vaisius) – Jėzus.“ Po angelo pasveikinimo pakartojame Elzbietos pasveikinimą. „Kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 41), Elzbieta yra pirmoji ilgoje Mariją palaiminta vadinančių26 kartų eilėje: „Laiminga įtikėjusi...“ (Lk 1, 45); Marija yra „pagirta tarp moterų“, nes patikėjo, kad Viešpaties žodžiai išsipildys. Abraome dėl savojo tikėjimo rado palaiminimą „visos žemės gentys“ (Pr 12, 3). Marija dėl savo tikėjimo tapo tikinčiųjų motina, jos dėka visos žemės tautos gauna Tą, kuris pats yra Dievo palaiminimas: „pagirtas Tavo Sūnus – Jėzus“.

2677S-563„Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus...“ Stebimės drauge su Elzbieta: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43). Kadangi Marija duoda mums savo Sūnų Jėzų, ji yra ir Dievo, ir mūsų Motina; mes galime jai patikėti visus savo rūpesčius ir prašymus: ji meldžia už mus, kaip meldė už save: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Save patikėdami jos maldai, mes drauge su ja atiduodame save Dievo valiai: „Teesie Tavo valia“.

„Melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą.“ Prašydami Mariją melsti už mus, prisipažįstame esą vargšai nusidėjėliai ir kreipiamės į „gailestingumo Motiną“, į visų Švenčiausiąją. Jai save patikime „dabar“, šią mūsų gyvenimo dieną. Ir mūsų pasitikėjimas toks didelis, jog jau dabar jai patikime „mūsų mirties valandą“. Tegu tuomet ji būna su mumis, kaip buvo Sūnui mirštant ant kryžiaus, ir mūsų iškeliavimo valandą tegu mus pasitinka kaip mūsų Motina,27 idant nuvestų pas savo Sūnų Jėzų, į rojų.

2678S-563Maldingieji viduramžiai Vakaruose išrutuliojo rožinio maldą, liaudžiai pakeitusią Valandų liturgiją. Rytuose akatisto (akathistos) ir paraklezės (paraklēsis) pobūdžio litanijos liko artimesnės bizantinių Bažnyčių chorinio giedojimo apeigoms, tuo tarpu armėnų, koptų ir sirų tradicija labiau pamėgo liaudies himnus ir giesmes Dievo Motinos garbei. Tačiau Ave Maria maldoje, theotokia maldose, šv. Efremo ar šv. Grigaliaus Narekiečio himnuose maldos tradicija liko iš esmės ta pati.

2679S-546S-562Marija yra tobula maldininkė ir Bažnyčios paveikslas. Kai meldžiamės jai, drauge su ja įsitraukiame į Tėvo planą: Jis siunčia savo Sūnų visų žmonių išgelbėti. Kaip mylimasis mokinys, taip ir mes priimame pas save28 Jėzaus Motiną, tapusią visų gyvųjų Motina. Mes galime ir melstis su ja, ir melstis jai. Marijos malda tartum palaiko Bažnyčios, susivienijusios su ja viltimi, maldą.29

Santrauka

2680S-561Malda pirmiausia kreipiama į Tėvą, taip pat keliama į Jėzų, ypač šaukiantis Jo šventojo vardo: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Viešpatie, būk gailestingas mums, nusidėjėliams!“

2681S-561„Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Bažnyčia mus ragina šauktis Šventosios Dvasios, krikščioniškosios maldos vidinės Mokytojos.

2682S-563Turėdama prieš akis ypatingą Mergelės Marijos bendradarbiavimą su Šventosios Dvasios veikimu, Bažnyčia noriai meldžiasi drauge su Marija, kartu su ja šlovindama Dievo joje padarytus didžius darbus ir jai patikėdama savo maldavimus ir šlovinimus.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

2663559. Ar Bažnyčioje esama įvairių maldos kelių?

Bažnyčioje esama įvairių maldos kelių, susijusių su skirtingais istoriniais, socialiniais ir kultūriniais kontekstais. Magisteriumas turi tirti, ar jie atitinka apaštalų tikėjimo tradiciją, o ganytojai ir katechetai – aiškinti jų prasmę, visada susijusią su Jėzumi Kristumi.

KBKS 559 kontekstas

2664, 2680-2681560. Koks yra mūsų maldos kelias?

Mūsų maldos kelias yra Kristus, nes ji, nors ir skirta mūsų Tėvui Dievui, pasiekia jį tik tada, kai bent numanomai meldžiamės Jėzaus vardu. Jo žmogystė iš tiesų yra vienintelis būdas, kuriuo Šventoji Dvasia moko melstis mūsų Tėvui. Todėl liturginės maldos užbaigiamos formule: „Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.“

KBKS 560 kontekstas

2670-2672, 2680-2681561. Koks yra Šventosios Dvasios vaidmuo maldoje?

Kadangi Šventoji Dvasia yra krikščioniškosios maldos vidinė Mokytoja, o „mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26), Bažnyčia ragina mus kiekviena proga jos šauktis ir maldauti: „Ateik, Šventoji Dvasia!“

KBKS 561 kontekstas

2673-2679, 2682562. Kokiu požiūriu krikščioniškoji malda yra marijiška?

Dėl ypatingo Marijos bendradarbiavimo su Šventosios Dvasios veikimu Bažnyčia mėgsta melstis Marijai ir su Marija, tobuląja Maldininke, kartu su ja aukštinti Viešpatį ir jo šauktis. Marija iš tiesų „rodo kelią“, kuris yra jos Sūnus, vienintelis Tarpininkas.

KBKS 562 kontekstas

2617-2618, 2622, 2674, 2679546. Kaip melsdavosi Mergelė Marija?

Marijos maldai būdingas tikėjimas ir dosnus visos savo būties atidavimas Dievui. Jėzaus Motina taip pat yra naujoji Ieva, „gyvųjų motina“; ji meldžia savo Sūnų Jėzų dėl visų žmonių poreikių.

KBKS 546 kontekstas

2676-2678, 2682563. Kaip Bažnyčia meldžiasi Marijai?

Pirmiausia Sveika, Marija malda, kuria Bažnyčia prašo Mergelės Marijos užtarimo. Kitos marijiškosios maldos yra rožinis, akatisto himnas, paraklezė, taip pat įvairių krikščioniškųjų tradicijų himnai ir giesmės.

KBKS 563 kontekstas

KBK išnašos

10Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 10: AAS 58 (1966) 822.

11Plg. Iš 3, 14; 33, 19–23.

12Plg. Mt 1, 21.

13Plg. Rom 10, 13; Apd 2, 21; 3, 15–16; Gal 2, 20.

14Plg. Lk 18, 13; Mk 10, 46–52.

15Plg. Mt 6, 7.

16Šv. Grigalius Nazianzietis, Oratio 31 (theologica 5), 28: SC 250, 332 (PG 36, 165).

17Plg. Lk 11, 13.

18Plg. Jn 14, 17; 15, 26; 16, 13.

19Marijos giesmės priegiesmis, I Vakarinė, Šventosios Dvasios Atsiuntimas, in: Valandų liturgija, t. 2, Vilnius, 2012, p. 891; plg. Sollemnitas Pentecostes, Ad Missam in die, Sequentia: Lectionarium, v. 1, editio typica, Vatikanas, 1970, p. 855–856.

20Officium Horarum Byzantinum, Vespertinum in die Pentecostes, Sticherum 4: Πεντηχοστάριον, Roma, 1884, p. 394.

21Plg. Apd 1, 14.

22Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 62: AAS 57 (1965) 63.

23Plg. Lk 1, 46–55.

24Plg. Lk 1, 48.

25Plg. Sof 3, 17.

26Plg. Lk 1, 48.

27Plg. Jn 19, 27.

28Plg. Jn 19, 27.

29Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 68–69: AS 57 (1965) 66–67.