Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

3 skirsnelis. Jėzus Kristus buvo palaidotas

624S-124„Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną jis paragautų mirties“ (Žyd 2, 9). Dievas taip sudarė savo išganymo planą, kad Jo Sūnus ne tik numirtų „už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3), bet ir „paragautų mirties“, tai yra patirtų mirties būvį, kūno ir sielos atsiskyrimą nuo paskutinio atodūsio ant kryžiaus iki Prisikėlimo. Tas mirusio Kristaus būvis yra Jo palaidojimo ir nužengimo į pragarus slėpinys. Tai slėpinys Didžiojo šeštadienio, kai Kristus, paguldytas kape515 po atlikto516 žmonių išganymo darbo, kuriuo sutaikino visa, kas yra žemėje ir danguje,517 primena didįjį Dievo šabo poilsį.518

Kristaus kūnas kape

625S-124Kristaus buvimas kape realiai susieja Jo pažeidžiamą būklę prieš Velykas ir Jo kaip Prisikėlusiojo dabartinę garbingą būklę. Tas pats „Gyvojo“ Asmuo gali tarti: „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius“ (Apr 1, 18):

Dievo buvo sumanytas toks (Sūnaus) mirties ir prisikėlimo slėpinys, kad mirtis nesutrukdytų atskirti sielos nuo kūno pagal įprastinę prigimties tvarką, juos vėl suvienijant per Prisikėlimą, idant Jo paties Asmuo būtų mirties ir gyvenimo susitikimo vieta; taip Jis sustabdė savyje mirties sukeltą prigimties suirimą ir pats tapo to, kas perskirta, suvienijimo pradu.519

626S-124Kadangi nužudytasis „gyvybės Kūrėjas“520 yra tas pats „Gyvasis, kuris prisikėlė“521, Dievo Sūnaus dieviškajam Asmeniui būtina ir toliau egzistuoti su siela ir su kūnu, kuriuos buvo perskyrusi mirtis:

Nors Kristus mirė kaip žmogus, ir šventa Jo siela atsiskyrė nuo nekaltojo kūno, tačiau Jo dievystė nebuvo atskirta nei nuo sielos, nei nuo kūno; dėl to vienas Asmuo nebuvo padalytas į du; mat Kristaus kūnas ir siela, kaip tokie, nuo pat pradžios egzistavo Žodžio Asmenyje, ir nors mirties jie buvo perskirti vienas nuo kito, kiekvienas iš jų liko tame pačiame viename Žodžio Asmenyje.522

„Tu neduosi savo šventajam supūti“

627S-124Kristaus mirtis buvo tikra mirtis ta prasme, kad užbaigė Jo žmogiškąjį gyvenimą žemėje. Bet dėl to, kad Dievo Sūnaus Asmuo buvo suvienytas su Jo kūnu, pastarasis netapo mirtingojo palaikais kaip visų kitų, „nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis“ (Apd 2, 24), ir todėl „dieviškoji galybė apsaugojo Kristaus kūną nuo suirimo“523. Apie Kristų galima pasakyti dar ir taip: „Jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto“ (Iz 53, 8); ir: „Mano kūnas ilsėsis su viltimi, nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neduosi savo šventajam supūti“ (Apd 2, 26–27).524 To ženklas buvo Kristaus prisikėlimas „trečiąją dieną“ (1 Kor 15, 4; Lk 24, 46),525 dar ir todėl, kad buvo manoma, jog kūnas pradeda gesti ketvirtą dieną.526

„Palaidoti su Kristumi...“

628S-124Pirminis ir labai ryškus krikšto ženklas yra panardinimas į vandenį; juo vaizduojamas krikščionio nužengimas į kapą, nes krikščionis miršta nuodėmei drauge su Kristumi, kad laimėtų atnaujintą gyvenimą. „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4).527

Santrauka

629S-124Visų žmonių labui Jėzus patyrė mirtį.528 Žmogumi tapęs Dievo Sūnus iš tikrųjų mirė ir buvo palaidotas.

630S-124Kristui esant kape, Jo dieviškasis Asmuo ir toliau buvo susivienijęs su siela ir su kūnu, kuriuos tačiau buvo perskyrusi mirtis. Dėl to mirusio Kristaus kūnas „nesupuvo“ (Apd 13, 37).

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

624-630124. Kokia buvo kape gulinčio Jėzaus kūno būklė?

Kristus tikrai mirė ir tikrai buvo palaidotas. Tačiau dieviškoji galia išsaugojo jo kūną nuo gedimo.

KBKS 124 kontekstas

KBK išnašos

515Plg. Jn 19, 42.

516Plg. Jn 19,30.

517Plg. Kol 1, 18–20.

518Plg. Žyd 4, 4.9.

519Šv. Grigalius Nisietis, Oratio catechetica 16, 9: TD 7, 90 (PG 45, 52).

520Plg. Apd 3, 15.

521Plg. Lk 24, 5–6.

522Šv. Jonas Damaskietis, Expositio fidei, 71 [De fide orthodoxa, 3, 27]: PTS 12, 170 (PG 94, 1098).

523Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 3, 51, 3, ad 2, ed. Leon. 11, 490.

524Plg. Ps 16, 9–10.

525Plg. Mt 12, 40; Jn 2, 1; Oz 6, 2.

526Plg. Jn 11, 39.

527Plg. Kol 2, 12; Ef 5, 26.

528Plg. Žyd 2, 9.