Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

2 skirsnelis. Jėzus mirė nukryžiuotas

I. Jėzaus teismas
Žydų vyresnybės nesutarimai dėl Jėzaus

595S-117Religinėje Jeruzalės vyresnybėje buvo slaptų Jėzaus mokinių,423 tokių kaip fariziejus Nikodemas424 ar garsusis Juozapas iš Arimatėjos, tačiau dėl Jo asmens,425 jau ilgai virė nesutarimai, ir šv. Jonas galėjo pasakyti, kad net Jėzaus kančios išvakarėse „daugelis iš vyresnybės“ – tegu ir netvirtai – įtikėjo Jį (Jn 12, 42). Tai visai nenuostabu prisiminus, kad kitą dieną po Sekminių „net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui“ (Apd 6, 7) ir kad buvo „priėmusių tikėjimą fariziejų“ (Apd 15, 5); šv. Jokūbas galėjo pranešti šv. Pauliui: „Matai, broli, kiek tūkstančių žydų tapo tikinčiaisiais, ir jie visi uoliai laikosi Įstatymo“ (Apd 21, 20).

596S-117Religinė Jeruzalės vyresnybė nesutarė, kaip laikytis paties Jėzaus atžvilgiu.426 Fariziejai grasino ekskomunika tiems, kurie Juo seks.427 O tiems, kurie baiminosi, kad „visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“ (Jn 11, 48), vyriausiasis kunigas Kajafas pranašingai siūlė: „Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“ (Jn 11, 50). Sinedrionas nusprendė, kad Jėzus vertas mirties428 kaip piktžodžiautojas, tačiau neturėdamas teisės bausti mirtimi429 atidavė Jėzų romėnams, kaltindamas Jį politiniu maištu;430 tai sulygino Jį su Barabu, taip pat kaltinamu „už maištą“ (Lk 23, 19). Aukštieji kunigai siekdami, kad jis pasmerktų Jėzų, grasino Pilotui politinėmis pasekmėmis.431

Nėra kolektyvinės žydų atsakomybės už Jėzaus mirtį

597S-117Turint prieš akis Evangelijose aprašytą sudėtingą istorinę situaciją Jėzaus teismo metu, kad ir kokia būtų vienam Dievui težinoma šios bylos veikėjų (Judo, Sinedriono, Piloto) asmeninė kaltė, atsakomybės už tai negalima suversti visiems Jeruzalės žydams, nors sukurstyta minia to garsiai ir reikalavo,432 o po Sekminių priekaištauta visiems, raginant juos atsiversti.433 Pats Jėzus, atleisdamas jiems ant kryžiaus,434 ir Juo sekdamas Petras teisino Jeruzalės žydus ir net jų vadus, nes jie tai padarę „iš nežinios“.435 Juo labiau dėl minios šauksmo: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!“ (Mt 27, 25), vadinasi, pritarimo nuosprendžiui,436 negalima kaltinti kitų vietų ir laikų žydų:

Bažnyčia Vatikano II Susirinkime pareiškė: „tai, kas įvykdyta jo kančios metu, negalima primesti nei visiems be skirtumo anuomet gyvenusiems, nei šiandieniams žydams. [...] Žydai tenebūnie pristatomi kaip Dievo atmestieji arba prakeiktieji, tarsi tai plauktų iš Šventojo Rašto.“437

Dėl Kristaus kančios kalti visi nusidėjėliai

598S-117Savuoju tikėjimo mokymu ir savo šventųjų liudijimu Bažnyčia niekada nepamiršo teigti, kad „patys nusidėjėliai buvo visų dieviškojo Atpirkėjo kančių kaltininkai ir tarytum įrankiai“438. Pripažindama, kad mūsų nuodėmės užgauna patį Kristų,439 Bažnyčia nedvejodama atsakingiausiais už Kristaus kančias laiko krikščionis, nors jie patys tą atsakomybę pernelyg dažnai priskirdavo vien žydams:

Tad dėl tos kaltės smerktini visi, kurie ir toliau vis nusideda. Kadangi mūsų nuodėmės privertė Viešpatį Kristų mirti ant kryžiaus, tai tikrai tie, kurie paskendę ištvirkime ir nusikaltimuose, iš naujo „sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato jį paniekai“ (Žyd 6, 6). Tokiu atveju mūsų kaltė gali atrodyti dar didesnė negu žydų, nes jie, kaip sako apaštalas, „jei būtų pažinę, nebūtų garbingiausiojo Viešpaties nukryžiavę“ (1 Kor 2, 8). Tuo tarpu mes skelbiamės pažįstą Dievą, o darbais Jo išsiginame, vadinasi, tarsi savo rankomis Jį žudome.440

Ir ne demonai Jį nukryžiavo, bet tu su jais Jį kryžiavai ir dar kryžiuoji, mėgaudamasis savo ydomis ir nuodėmėmis.441

II. Atperkamoji Kristaus mirtis dieviškajame išganymo plane
Jėzus „išduotas Dievo valios sprendimu“

599S-118Žiauri Jėzaus mirtis įvyko ne atsitiktinai, nelaimingai susidėjus aplinkybėms. Kaip savo pirmoje Sekminių kalboje Jeruzalės žydams aiškino Petras, tai Dievo plano slėpinys: Jėzus buvo „Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotas“ (Apd 2, 23). Ši biblinė kalba nereiškia, kad tie, kurie Jėzų išdavė,442 buvo tik pasyvūs Dievo iš anksto numatyto scenarijaus vykdytojai.

600S-118Dievui visi laiko momentai yra dabartis. Tad savo amžinąjį, „iš anksto nustatytą“ planą Jis sudarė įtraukdamas ir laisvą kiekvieno žmogaus atsaką į Jo malonę: „Taip. Šitame mieste iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio gentimis443 prieš tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį tu patepei, kad įvykdytų, ką tavo galia ir valia buvo iš anksto nusprendusi“ (Apd 4, 27–28). Dievas leido jiems veikti pagal savo apakimą,444 kad būtų įvykdytas Jo išganymo planas.445

„Numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai“

601S-118Šis dieviškasis išganymo planas, pagal kurį turėjo žūti „teisusis Tarnas“,446 iš anksto buvo paskelbtas Raštuose kaip visuotinio atpirkimo, tai yra žmones iš nuodėmės vergijos išlaisvinusio atpirkimo, slėpinys.447 Šv. Paulius išpažįsta tikėjimą, kurį sakosi yra „gavęs, būtent:448 Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3)449. Atperkamoji Jėzaus mirtis pirmiausia įgyvendino pranašystę apie kenčiantį Dievo Tarną.450 Pats Jėzus pateikė savo gyvenimo ir kančios prasmę kenčiančio Dievo Tarno šviesoje.451 Prisikėlęs Jis šitaip aiškino Raštus Emauso mokiniams,452 o vėliau ir patiems apaštalams.453

„Dievas Jį dėl mūsų pavertė nuodėme“

602S-118Tad ir Petras galėjo taip išreikšti apaštališkąjį tikėjimą dieviškuoju išganymo planu: „Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos [...] brangiuoju krauju Kristaus, to Avinėlio be kliaudos ir dėmės. O jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą ir apreikštas laikų pabaigoje jums“ (1 Pt 1, 18–20). Žmonių nuodėmės, padarytos po pirmapradės kaltės, baudžiamos mirtimi.454 Siųsdamas savo Sūnų tarno pavidalu455, nupuolusios ir dėl nuodėmės mirčiai nuskirtos žmogystės pavidalu456, Dievas „Tą, kuris nepažino nuodėmės, [...] dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).

603S-118Jėzus nebuvo [Dievo] atstumtas, tarsi pats būtų nusidėjęs.457 Atvirkščiai, dėl atperkamosios meilės – kuri nuolat Jį vienijo su Tėvu458 – Jis taip prisiėmė mus, nuodėmėmis nuklydusius nuo Dievo, kad galėjo mūsų vardu ant kryžiaus sušukti: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34).459 Taip Jį sulyginęs su mumis, nusidėjėliais, Dievas „nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus“ (Rom 8, 32), kad mus sutaikintų „su Dievu jo Sūnaus mirtis“ (Rom 5, 10).

Dievas pirmas pamilo visus atperkamąja meile

604S-118Atiduodamas savo Sūnų už mūsų nuodėmes, Dievas parodė, kad tai, ką Jis planuoja mūsų atžvilgiu, yra geranoriškos meilės sumanymas, visai nepriklausomas nuo mūsų nuopelnų: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10).460 „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8).

605S-118Ta meilė nedaro jokių išimčių; Jėzus tai priminė užbaigdamas palyginimą apie paklydusią avelę: „Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“ (Mt 18, 14). Jis paaiškina atėjęs „savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28); pastarasis žodis nieko neriboja: jis visą žmoniją pastato priešais vienintelį Atpirkėją, kuris save atiduoda, kad ją išgelbėtų.461 Bažnyčia, sekdama apaštalais,462 moko, kad Kristus mirė už visus žmones be jokios išimties. „Nėra, nebuvo ir nebus žmogaus, už kurį Kristus nebūtų kentėjęs.“463

III. Kristus pats save paaukojo Tėvui už mūsų nuodėmes
Visas Kristaus gyvenimas yra auka Tėvui

606S-119Dievo Sūnus, nužengęs iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris Jį siuntė,464 „ateidamas į pasaulį, byloja: [...] štai ateinu [...] vykdyti Tavo, o Dieve, valios! [...] Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams“ (Žyd 10, 5–10). Nuo pat pirmosios savo Įsikūnijimo akimirkos Sūnus įsitraukia į dieviškojo išganymo planą savo atperkamąja misija: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jn 4, 34). Jėzaus auka „už viso pasaulio nuodėmes“ (1 Jn 2, 2) reiškia Jo meilės bendrumą su Tėvu: „Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę“ (Jn 10, 17). „Pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs“ (Jn 14, 31).

607S-119Tas troškimas įsitraukti į savo Tėvo atperkamosios meilės planą gaivina visą Jėzaus gyvenimą,465 nes Jo atperkamoji kančia yra Jo Įsikūnijimo prasmė: „Ir ką aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą“ (Jn 12, 27). „Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“ (Jn 18, 11). Ir net ant kryžiaus, prieš ištardamas: „Atlikta!“ (Jn 19, 30), Jis ištarė: „Trokštu!“ (Jn 19, 28).

„Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“

608S-119Sutikęs pakrikštyti Jėzų drauge su nusidėjėliais,466 Jonas Krikštytojas Jame išvydo ir kitiems parodė Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę.467 Tuo jis pareiškė, kad Jėzus yra ir kenčiantis Dievo Tarnas, kuris, burnos nepravėręs, leidžiasi vedamas pjauti468 bei ant savo pečių neša daugelio nuodėmę,469 Velykų Avinėlis, Izraelio atpirkimo simbolis nuo pirmųjų Velykų.470 Visas Kristaus gyvenimas patvirtina Jo misiją tarnauti ir savo gyvybę atiduoti kaip išpirką už daugelį.471

Jėzus laisvai perėmė atperkamąją Tėvo meilę

609S-119Perimdamas į savo žmogiškąją širdį Tėvo meilę žmonėms, Jėzus „parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1), nes „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Taip kančioje ir mirtyje Jo žmogystė tapo laisvu ir tobulu Jo dieviškosios, žmonių išganymo trokštančios meilės įrankiu.472 Jis iš tikrųjų laisvai sutiko kentėti ir mirti iš meilės savo Tėvui ir žmonėms, kuriuos Tėvas nori išgelbėti: „Niekas neatima jos [gyvybės] iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“ (Jn 10, 18). Taigi Dievo Sūnus visiškai laisvas ėjo į mirtį.473

Per Paskutinę vakarienę Jėzus iš anksto laisvai paaukojo savo gyvybę

610S-120„Tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), vakarieniaudamas su dvylika apaštalų,474 Jėzus iškilmingai pareiškė apie savo laisvą auką. Kančios išvakarėse, dar būdamas laisvas, Paskutinę vakarienę su savo apaštalais Jėzus padarė savanoriškos aukos Tėvui475 dėl žmonių išganymo atminimu: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19). „Tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

611S-120Eucharistija, kurią Jis tuo metu įsteigė, bus Jo aukos „atminimui“476. Jėzus įtraukia apaštalus į savo paties auką ir reikalauja ją nepaliaujamai tęsti.477 Taip Jėzus paskyrė apaštalus būti Naujosios Sandoros kunigais: „Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19).478

Agonija Getsemanėje

612S-121Naujosios Sandoros taurę, kurią Jėzus pirma buvo paėmęs per Paskutinę vakarienę save aukodamas,479 paskui priima iš Tėvo rankų agonijos metu Getsemanėje480 tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8).481 Jėzus meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mt 26, 39). Taip Jis išreiškia savo žmogiškosios prigimties pasibaisėjimą mirtimi. Toji, kaip ir mūsų, prigimtis yra skirta amžinajam gyvenimui; bet skirtingai nuo mūsų ji tobulai apsaugota nuo nuodėmės,482 kuri užtraukia mirtį;483 tačiau pirmiausia ji prisiimta dieviškojo Asmens – „gyvybės Kūrėjo“,484 „Gyvojo“485. Savo žmogiškąja valia sutikdamas, kad įvyktų Tėvo valia,486 Jis pasitinka mirtį kaip atpirkimą, kad „pats savo kūne“ užneštų „mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24).

Kristaus mirtis yra vienintelė ir galutinė auka

613S-122Kristaus mirtis yra drauge Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmę,487 Velykų auka, galutinai atperkanti žmoniją,488 ir Naujosios Sandoros auka,489 grąžinanti žmonėms bendrystę su Dievu,490 sutaikindama su Juo per kraują, išlietą už daugelį nuodėmėms atleisti.491

614S-122Ta Kristaus auka yra vienkartinė, ji užbaigia ir pranoksta visas aukas.492 Pirmiausia tai yra paties Dievo Tėvo dovana: Tėvas atiduoda savo Sūnų, kad mus sutaikintų su savimi.493 Drauge tai yra auka žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, kuris laisva valia ir iš meilės494 paaukoja savo gyvybę495 Tėvui per Šventąją Dvasią,496 kad išpirktų mūsų neklusnumą.

Mūsų neklusnumą Jėzus pamainė savo klusnumu

615S-122„Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5, 19). Savo klusnumu iki mirties Jėzus tapo mūsų pakaita kaip kenčiantis Dievo Tarnas, kuris atiduoda save kaip auką už nuodėmę, prisiimdamas daugelio nuodėmę, ir juos nuteisina, prisiimdamas jų bausmę už kaltes.497 Jėzus atitaisė mūsų kaltes ir atmokėjo Tėvui už mūsų nuodėmes.498

Jėzus savo auką užbaigė ant kryžiaus

616S-122Ta meilė iki galo499 Kristaus aukai suteikia atpirkimo ir atitaisymo, išpirkos ir atmokos vertę. Aukodamas savo gyvybę, Jis mus visus pažino ir mylėjo.500 „Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę“ (2 Kor 5, 14). Joks žmogus, netgi pats švenčiausias, nebūtų galėjęs prisiimti visų žmonių nuodėmių ir už juos pasiaukoti. Tačiau Kristaus auka galėjo atpirkti visus dėl to, kad Kristus buvo dieviškasis Sūnaus Asmuo, kuris pranoksta ir drauge apima kiekvieną žmogų ir dėl to yra visos žmonijos Galva.

617S-122„Savo švenčiausia kančia ant kryžiaus medžio Jis mus nuteisino“, moko Tridento Susirinkimas,501 pabrėždamas Kristaus, esančio amžinojo išganymo priežastimi,502 aukos vienatinumą. Ir Bažnyčia pagerbia kryžių giedodama: „O Kryžiau, sveikinamas būk, vienintele žmogaus viltie!“503

Mūsų dalyvavimas Kristaus aukoje

618S-123Kryžiaus mirtis yra vienkartinė Kristaus auka; Kristus – „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas“504. Tačiau kadangi Jo dieviškasis Asmuo „įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“505, „visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu.“506. Jis kviečia savo mokinius pasiimti savo kryžių ir sekti Juo,507 nes ir Jis kentėjo už mus palikdamas mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis.508 Jis iš tikro nori į savo atperkamąją auką įtraukti tuos, kuriems pirmiausia ji skirta.509 Kilniausiu būdu tai įvyks Jo Motinoje, kuri giliau už visus kitus bus įtraukta į Jo atperkamosios kančios slėpinį.510

Be kryžiaus nėra kitų laiptų, kuriais galėtume įkopti į dangų.511

Santrauka

619S-118„Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3).

620S-119Mūsų išganymo iniciatyva kilo iš Dievo meilės mums, nes „jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). „Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį“ (2 Kor 5, 19).

621S-120Jėzus savanoriškai pasiaukojo dėl mūsų išganymo. Šią auką kaip dovaną Jis paskelbė ir iš anksto paaukojo per Paskutinę vakarienę: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19).

622S-122Kristaus atpirkimo esmė yra ta, kad Jis „atėjo [...] savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28), tai yra parodyti saviesiems „savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1), kad jie būtų „atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos“.512

623S-122Iš meilės paklusęs Tėvui „iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8), Jėzus įvykdė išperkamąją misiją,513 kaip kenčiantis Dievo Tarnas, kuris nuteisino daugelį ir prisiėmė jų bausmę už kaltes.514

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

595-598117. Kas yra atsakingas už Jėzaus mirtį?

Dėl Jėzaus kančios ir mirties negalima pakaltinti nei anuo metu, nei vėliau ir kitur gyvenusių žydų. Atpirkėjo kančių priežastis ir įrankis iš tiesų yra kiekvienas konkretus nusidėjėlis, t. y. kiekvienas žmogus. Sunkiausia kaltė tų, kurie, ypač būdami krikščionys, dažnai įpuola į nuodėmę ir mėgaujasi nedorybėmis.

KBKS 117 kontekstas

599-605, 619118. Kodėl Kristaus mirtis yra Dievo plano dalis?

Siekdamas sutaikinti su savimi visus dėl nuodėmės pasmerktus mirti žmones, Dievas iš meilės ryžosi atsiųsti savo Sūnų, kad šis atiduotų save mirčiai už nusidėjėlius. Paskelbta Senajame Testamente, pirmiausia kaip kenčiančio Tarno auka, Kristaus mirtis įvyko, „kaip skelbė Raštai“.

KBKS 118 kontekstas

606-609, 620119. Kaip Kristus paaukojo save Tėvui?

Visas Kristaus gyvenimas yra laisva auka Tėvui, vykdant jo išganymo planą. Jis atidavė savo gyvybę „kaip išpirką už daugelį“ (Mk 10, 45). Šitaip jis sutaikino su Dievu visą žmoniją. Jo kančia ir mirtis parodo, kad jo žmogystė buvo dieviškosios Meilės, trokštančios išganyti visus žmones, laisvas ir tobulas įrankis.

KBKS 119 kontekstas

610-611, 621120. Kaip reiškiasi Jėzaus auka per Paskutinę vakarienę?

Savo kančios išvakarėse per Paskutinę vakarienę su apaštalais Jėzus užbėga už akių savo savanoriškam pasiaukojimui, t. y. iš anksto išreiškia jį ženklais ir įgyvendina: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19), „Tai yra mano kraujas […], kuris už daugelį išliejamas“ (Mt 26, 28). Taip jis įsteigia Eucharistiją kaip savo aukos „atminimą“ (1 Kor 11, 25) ir kartu paskiria savo apaštalus Naujosios Sandoros kunigais.

KBKS 120 kontekstas

612121. Kas vyksta agonijos Getsemanėje metu?

Nepaisant pasibaisėjimo, kurį Dievo Sūnaus, „Gyvybės kūrėjo“ (Apd 3, 15), visiškai šventai žmogystei kelia mirtis, Dievo Sūnaus žmogiškoji valia susilieja su Tėvo valia: norėdamas mus išgelbėti, Jėzus imasi nešti mūsų nuodėmes savo kūnu, „tapdamas klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8).

KBKS 121 kontekstas

613-617, 622-623122. Kokie yra Kristaus aukos ant kryžiaus padariniai?

Jėzus laisvai paaukojo savo gyvybę kaip permaldavimo auką, t. y. atlygino už mūsų kaltes visišku savo meilės klusnumu iki pat mirties. Ši Dievo Sūnaus „meilė iki galo“ (Jn 13, 1) sutaikina visą žmoniją su Tėvu. Tad Kristaus Velykų auka nepakartojamai, tobulai ir galutinai atperka visus žmones ir atveria jiems bendrystę su Dievu.

KBKS 122 kontekstas

618123. Kodėl Jėzus kviečia savo mokinius imti kryžių?

Kviesdamas savo mokinius imti savo kryžių ir sekti juo, Jėzus nori į savo atperkamąją auką įtraukti tuos, kurie pirmi naudojasi jos gėrybėmis.

KBKS 123 kontekstas

KBK išnašos

423Plg. Jn 19, 38–39.

424Plg. Jn 7, 50.

425Plg. Jn 9, 16–17; 10, 19–21.

426Plg. Jn 9, 16; 10, 19.

427Plg. Jn 9, 22.

428Plg. Mt 26, 66.

429Plg. Jn 18, 31.

430Plg. Lk 23, 2.

431Plg. Jn 19, 12.15.21.

432Plg. Mk 15, 11.

433Plg. Apd 2, 23.36; 3, 13–14; 4, 10; 5, 30; 7, 52; 10, 39; 13, 27–28; 1 Tes 2, 14–15.

434Plg. Lk 23, 34.

435Plg. Apd 3, 17.

436Plg. Apd 5, 28; 18, 6.

437Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Nostra aetate, 4: AAS 58 (1966) 743.

438Catechismus Romanus, 1, 5, 11, ed. P. Rodríguez, Vatikanas–Pamplona, 1989, p. 64; plg. Žyd 12, 3.

439Plg. Mt 25, 45; Apd 9, 4–5.

442Plg. Apd 3, 13.

443Plg. Ps 2, 1–2.

444Plg. Mt 26, 54; Jn 18, 36; 19, 11.

445Plg. Apd 3, 17–18.

446Plg. Iz 53, 11; Apd 3, 14.

447Plg. Iz 53, 11–12; Jn 8, 34–36.

448Plg. 1 Kor 15, 3.

449Plg. taip pat Apd 3, 18; 7, 52; 13, 29; 26, 22–23.

450Plg. Iz 53, 7–8 ir Apd 8, 32–35.

451Plg. Mt 20, 28.

452Plg. Lk 24, 25–27.

453Plg. Lk 24, 44–45.

454Plg. Rom 5, 12; 1 Kor 15, 56.

455Plg. Rom 8, 3.

456Plg. Fil 2, 7.

457Plg. Jn 8, 46.

458Plg. Jn 8, 29.

459Plg. Ps 22, 2.

460Plg. 1 Jn 4, 19.

461Plg. Rom 5, 18–19.

462Plg. 2 Kor 5, 15; 1 Jn 2, 2.

463Kjerzi susirinkimas (853 m.), De libero arbitrio hominis et de praedestinatione, canon 4: DS 624.

464Plg. Jn 6, 38.

465Plg. Lk 12, 50; 22, 15; Mt 16, 21–23.

466Plg. Lk 3, 21; Mt 3, 14–15.

467Plg. Jn 1, 29. 36.

468Plg. Iz 53, 7; Jer 11, 19.

469Plg. Iz 53, 12.

470Plg. Iš 12, 3–14; Jn 19, 36; 1 Kor 5, 7.

471Plg. Mk 10, 45.

472Plg. Žyd 2, 10. 17–18; 4, 15; 5, 7–9.

473Plg. Jn 18, 4–6; Mt 26, 53.

474Plg. Mt 26, 20.

475Plg. 1 Kor 5, 7.

476Plg. 1 Kor 11, 25.

477Plg. Lk 22, 19.

478Plg. Tridento Susirinkimas, 22a sesija, Doctrina de sanctissimo Missae Sacrificio, canon 2: DS 1752; 23a sesija, Doctrina de sacramento Ordinis, 1 d.: DS 1764.

479Plg. Lk 22, 20.

480Plg. Mt 26, 42.

481Plg. Žyd 5, 7–8.

482Plg. Žyd 4, 15.

483Plg. Rom 5, 12.

484Plg. Apd 3, 15.

485Plg. Apr 1, 17; Jn 1, 4; 5, 26.

486Plg. Mt 26, 42.

487Plg. Jn 1, 29; 1 Pt 1, 19.

488Plg. 1 Kor 5, 7; Jn 8, 34–36.

489Plg. 1 Kor 11, 25.

490Plg. Iš 24, 8.

491Plg. Kun 16, 15–16.

492Plg. Žyd 10, 10.

493Plg. 1 Jn 4, 10.

494Plg. Jn 15, 13.

495Plg. Jn 10, 17–18.

496Plg. Žyd 9, 14.

497Plg. Iz 53, 10–12.

498Plg. Tridento Susirinkimas, 6a sesija, Decretum de iustificatione, c. 7: DS 1529.

499Plg. Jn 13, 1.

500Plg. Gal 2, 20; Ef 5, 2.25.

501Tridento Susirinkimas, 6a sesija, Decretum de iustificatione, c. 1: DS 1529.

502Plg. Žyd 5, 9.

503I Vakarinė, Didžioji savaitė, in: Valandų liturgija, t. 2, Vilnius, 2012, p. 351.

504Plg. 1 Tim 2, 5.

505Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1042.

506Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1043.

507Plg. Mt 16, 24.

508Plg. 1 Pt 2, 21.

509Plg. Mk 10, 39; Jn 21, 18–19; Kol 1, 24.

510Plg. Lk 2, 35.

511Šv. Rožė Limietė: P. Hansen, Vita mirabilis [...] venerabilis sororis Rosae de sancta Maria Limensis, Roma, 1664, p. 137.

512Plg. 1 Pt 1, 18.

513Plg. Iz 53, 10.

514Plg. Iz 53, 11; Rom 5, 19.